Jeigu privati bendrovė „NDX energija“ nebūtų nusprendusi daryti vieno biznio su valstybe, vargu ar galėtume suprasti, koks yra valdžios ir jos valdininkų armijos neįgalumo laipsnis, rašoma „Respublikoje“.
Verslininkams svarbus Atominės elektrinės įstatymas praėjusių metų vasarą priimtas žaibiškai ir kaip niekad vieningai. Vėliau prasidėjo raudų sezonas.
Kai kuriems ekspertams ir net politikams suabejojus nacionalinio investuotojo kūrimo skaidrumu bei nauda valstybei, branduolinę kortą akimirksniu pasičiupo partijos, partijėlės. Veikianti valdžia neabejojo, nes ji tiesiog nemoka klausytis.
Puiku, kad vyko tokie aršūs ginčai dėl būsimojo „liūtuko“. Net garsūs milijonieriai tiesioginiame televizijos eteryje taip susikirto, kad teismais pakvipo. Valdžia nesiginčijo, ji - kaip šieno kupetoje traktorininko prispausta mergaitė.
Buldozeriu stumtas „liūtukas“ prasmuko į Seimo klausyklą ir gavo atleidimą - virto įstatymu. Juodu ant balto parašytu: valstybė pasitiki verslininkais, kurie į energetikos projektą įsilies su staiga milijardų vertę įgijusiais tinklais.
Valdžia sukirto rankomis dėl pirmojo tokio masto valdiško ir privataus projekto. Tačiau sunkiai uždegtas šviesoforas iki šiol žvelgia žalia akimi. Bet jau gerokai pernešioto „liūtuko“ kaip nėra, taip nėra.
Privatus verslas, kitaip nei biurokratų armija, nelinkęs žaisti su laiku, jo eikvoti ir snausti tuomet, kai yra ką veikti. Tuo tarpu Vyriausybės įsteigtas ir paties premjero Gedimino Kirkilo vadovaujamas „liūtuko“ priežiūros komitetas taip giliai įmigęs, kad net baltosios meškos turėtų pavydėti. O sąrėmiai net neprasidėjo.
Šio organo posėdis sušauktas tik vakar - kelis mėnesius buvo žiopsota nežinia kur. Praėjusį savaitgalį „Respublika“ skelbė „liūtuko“ dalininkės „NDX energijos“ vadovo Igno Staškevičiaus žodžius, kad jei valdžia ir toliau miegos, privatininkai trauksis. Tai, reikia tikėtis, buvo nei gąsdinimas, nei ultimatumas - verslui niekada nenaudinga snausti.
Vyriausybės varpinėje - tyla. Premjeras G.Kirkilas - ramus, nes dėl valdininkų neveiklumo tradiciškai kalta ne jo, o kita partija. Ūkio ministras Vytas Navickas - ramus kaip premjeras. Jis sako, kad reikalingi dokumentai išsiųsti ministerijoms, kurių tradicinis amatas - kažką derinti.
Ūkio ministras sako, kad viso labo teliko keli nesuderinti dalykai ir, be abejo, jie - neesminiai. Kodėl taip ilgai derinama - nepaaiškino. Ir tai suprantama - ministro kėdė ne amžina, tad kokio velnio kautis dėl tokio didelio energetikos projekto? Dėl Lietuvos ateities, leiskite patikslinti.
Mūsų ministrams ar Seimo nariams valstybės ateitis juk nė kiek nerūpi. Jiems svarbi tik asmeninė dabartis: šiltas postas, tarnybinis automobilis ir tokia pat asmeninė ateitis - solidi išeitinė išmoka ir ramus, gerai apmokamas postas kurioje nors valstybinėje akcinėje bendrovėje. Tik retą politiką į aukštas pareigas pasikviečia privatus verslas.
Kol premjeras ir ūkio ministras visuomenę maitina abstrakčiomis ar su moksline fantastika susietomis frazėmis, „liūtukas“ gali ir negimti. Arba, gimęs su didelėmis komplikacijomis, gerokai nukraujavęs, vėliau ilgai kapanosis gyvybės rusenimą palaikysiančiame inkubatoriuje.
Verslininkas I.Staškevičius paskutinį kartą perspėjo politikus: nacionalinis investuotojas, matyt, gims plikas ir basas. Šiai sunkiai kūdikystei būtini pinigai jau galbūt pražiopsoti. Arba už naujagimio priežiūrą atsakinga valdžia nėra už nieką atsakinga. Ji vis dar nesutvarkė nei „liūtuko“ gimimo liudijimo, nei rado auklių - stebėtojų tarybos, valdybos, direktoriaus.
LEO LT atsiradimas iš valdiško ir privataus tėvų puikiai iliustruoja, kokia asociali yra valdiškoji pusė. Ji sutiko vesti privatų kapitalą, tačiau dėl savo valdininkijos ir biurokratijos raizgalynės pamiršo bet kokius tėviškus įsipareigojimus.
Šis pavyzdys tik leidžia numanyti, kokia tamsa glūdi tuose projektuose, kur abu tėvai - valdžia. Puikus pavyzdys - jau labai negerais kvapais atsiduodantis projektas „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“.
Čia, kur tvarkosi nežinia iš kur ir kaip išdygusi viešoji įstaiga, apskritai viskas kultūringai įslaptinta. Milijonai beriami tik į gerai pažįstamas rankas. Net komerciniams koncertams, į kuriuos tie patys mokesčių mokėtojai pirks šimtus litų kainuojančius bilietus.
