Vyras, kuris nori, bet negali, vadinamas impotentu. O kaip pavadinti tą, kuris gali, bet nenori? Ne, jis − ne kiaulė. Jis − aseksualas.
Aukštyn kojom
Žodis „seksas“ ir visa, kas su juo susiję, dažniausia užklausa internetinėje erdvėje. Šiuolaikinė kultūra sugriovė kone visus tabu. Seksu užsiiminėti tapo teisinga ir būtina. Tai galima daryti bet kur, su bet kuo.
Todėl labai keista, iš kur atsirado tų, kurie sąmoningai atsisako kūniškųjų malonumų ir gyvena sau laimingai.
Žvilgtelkime į istoriją. Maždaug prieš 30 metų „sekso mūsų šalyje nebuvo“, prieš 200 metų jo taip pat „nebuvo“ JAV ir Europoje. Tikrų džentelmenų laikais vyriškų glamonių malonumus patirti galėjo tik abejotinos reputacijos moterys, tačiau tai buvo svetima tikroms damoms.
Senmergės statusas buvo gerbiamas − juk skaistumas, tegul ir su naftalino kvapeliu, buvo itin vertinami. Pakanka prisiminti Anglijos karalienę Elžbietą I, rašytojas Džeinę Ostin ir Emiliją Brontė, kurios iki pat mirties išsaugojo skaistybę.
Tarp vyrų taip pat yra tokių pavyzdžių: filosofijos genijai Frydrichas Nyčė, Arturas Šopenhaueris, pasakų kūrėjas Hansas Kristianas Andersenas − vis šie vyrai mirė skaistūs.
Tačiau pasaulis sulaukė Zigmundo Froido. Būtent jo lengva ranka žmonijai „padovanojo“ libido. Viskas apsivertė aukštyn kojom: neužsiiminėti seksu tapo taip pat nepadoru, kaip prieš šimtą metų juo mėgautis.
4 tipai
Yra daugybė priežasčių, dėl kurių žmonės būna priversti atsisakyti sekso: tai ir ligos, psichologinės problemos, religiniai įsitikinimai. Tačiau mes ne apie tai. Paprastiems mirtingiesiems bus sunku suvokti, kaip būdamas sveiko proto, neturėdamas fiziologinių problemų, žmogus gali atsisakyti kūniškųjų malonumų.
Tačiau šios ideologijos pasiekėjai − protingi, išsilavinę, neretai pasiturimai gyvenantys asmenys. Jie nepasisako prieš santuoką ir vaikus. Jie nėra frigidiški. Jie noriai bendrauja, įsimyli, kartais kuria šeimas. Tačiau be sekso.
Dėl to, kad jo tiesiog nenori. Publika čia įvairi: ir lovelasai, kurie jau persisotino seksu, ir netgi skaistuoliai. Beje, 30−40 metų žmonių, niekada neturėjusių lytinių santykių, yra ne taip jau ir mažai.
Aseksualumo priežastys − pačios įvairiausios: nuo abejingumo arba bodėjimosi fiziologine sekso puse iki visiško nenoro eikvoti jėgų ir laiko „bereikšmiams kūno judesiams“. Žinant, kad dauguma aseksualų yra karjeristai ir darboholikai, nieko keista, kad laikas jiems toks svarbus.
Sociologai išskiria 4 aseksualų grupes:
„Singltonai“ − vienišiai, kurie labai retai, bet vis dėlto turi lytinių santykių, tačiau yra kategoriškai prieš turėti antrąją pusę. Todėl dažniau jų namuose sutiksi katę arba šunį.
„Mėlynosios kojinės“ − moterys feministės, kurios nepraleidžia nei vieno jogos arba vegetarizmo seminaro. Domisi šiuolaikiniu menu. Tokios moterys dažniausiai atrodo labai ekstravagantiškai.
„Bebrai“ − tai dažniau vyrai, visiškai atsidavę karjerai ir pinigų kalimui. Kartais, norėdami palaikyti tinkamą įvaizdį, veda „mėlynąją kojinę“. Intymumu tokioje šeimoje net nekvepia, tačiau abu siekia kuo daugiau uždirbti.
„Drugeliai“ − intelektualai, estetai, tam tikra prasme − elitas. Daug mokosi, daug keliauja, itin rūpinasi savimi, sportuoja, domisi menu. Dažnai talentingi.
Nėra sekso − nėra problemų
Aseksualais ne gimstama, jais tampama. Seksologai teigia, kad aseksualų gyvenimo būdą dažniausiai renkasi griežtai auklėti žmonės. Atsisakyti lytinių santykių gali priversti ir seksualinė prievarta, nusivylimas nesėkmingu lytiniu gyvenimu.
Tokių žmonių gyvenimo devizas: „Nėra sekso − nėra problemų“. Dažniau aseksualais tampa vyrai. Beje, jų skaičius didėja. Taigi moterims po šimto metų gali tekti gerokai pasukti galvą, kaip susilaukti palikuonių.
Specialistai neturi vieningo atsakymo, ką su aseksualais daryti. Laikyti aseksualumą liga galima tik tam tikrais atvejais, tačiau jei tai yra sąmoningas žmogaus pasirinkimas, jį reikia gerbti. Jeigu žmogus gerai jaučiasi būdamas aseksualus, sako seksologai, lai būna taip, kai yra.