Teatrinis monologas
Šis monologas buvo perskaitytas teatro renginyje „Sirenos“. Belgė režisierė, mėginusi tekstą režisuoti, prašė autorių, ar negalėtų kiek sušvelninti kai kurių posakių ir personažo charakterio bruožų. Ne, atsakė jai autorius, kadangi tai tipiškas lietuvis vyras, ir ką nors švelninti arba dailinti būtų nusikaltimas laikui ir Dievui.
Ji buvo pasibaisėjusi. Bent taip atrodė. Pasibaisėjusi visais: ir autoriumi, ir personažu, ir mūsų tėvyne. Bet keista šioje istorijoje visai ne tai.
Neseniai paaiškėjo, kad belgų režisierė, anksčiau propagavusi meilę tos pačios lyties asmenims, netikėtai ištekėjo, susilaukė vaikų ir netgi metė teatrą. Dabar su vyru plėtoja rapso auginimo planus. Dar paradoksalesnis dalykas, kad jos vyras – lietuvis. Absoliučiai tipiškas. Tas pats, kuris mėgino pasprukti iš Žalgirio mūšio lauko ir kuris per Atlantą nusprendė skristi tik po to, kai tai jau buvo padariusi moteris. Tipiškas.
Štai kokia yra meno galia. Arba meilės. Tai dažniausiai vienas ir tas pats. Prasimanymai ir tiek.
Dekoracijos: daug įvairių modeliukų: laivai, lėktuvai, tankai.
Aktorius: vyras. Tipiškas.
VYRAS: Be galo kruopštus darbas. Reikalingas pasiaukojimo, dėmesio koncentracijos, subtilumo. Iš viso to chaoso, kuris atsiveria prieš akis, sukurti harmoniją. Demiurgo vertos pareigos. Suklijuoti, sulipdyti... ir ne klijais, o savo sielos syvais, savo dvasios kaitra sulydyti, sujungti, galbūt, aš sakau, galbūt, tai galima pavadinti ir meile. Nors...
Nežinau, ką tai reiškia. Man nerūpi, kas yra meilė.
Dulkinuosi.
Ir kai manęs moteris klausia, ar tu mane myli, sakau: palauk, išp...siu tave ir pasakysiu.
O kai išp...su, nieko nebegaliu pasakyti.
Paklauskit bet kurio vyro, kaip jis jaučiasi pasidulkinęs.
Aš daug kartų klausiau.
Ką jie visi pasakė? Tą patį.
Ką jauti?
Kada?
Pasidulkinęs.
Liūdna.
Taip, jie atsako – liūdna.
Net ir tie vyrai, kurie dulkinasi su vyrais.
Ir tie atsako tą patį.
Lygiai kaip ir aš, paklausęs savęs, kas yra meilė.
Bet tai ne meilė.
Tai sušiktas liūdesys.
Sielvartas.
Meilė. Nėra jokios meilės. Yra seksas. Lytinis potraukis. Geismas. Kai burnoje ima kauptis seilės, o ten, apačioje, pravažiuoja greitasis liftas.
Maršrutas Rojus-Pragaras. Smegenys – Kiaušidės.
Ir kuo giliau į apačią, tuo daugiau meilės.
Geismo, sekso troškimo, noro išdulkinti pirmą pasitaikiusią moterį.
Aš sėdžiu sename parko pavilijone, geriu alų. Šilta, pavasario pabaiga. Kažkur putoja vyšnios, pavilijoną iš visų pusių supa žydintys alyvų krūmai.
Dar tik vidudienis, žmonių beveik nėra, dirba, keliauja, skrenda lėktuvais, sėdi prie kompiuterių. Dulkinasi.
Parke tiktai senukai ir mamos su vaikais. Man nepatinka senukai. Aš nemėgstu jų kvapo. Tai ne meilės, tai mirties kvapas. Jie kvepia pelke. Tai, kas buvo gyvybinga, vešėjo ir žaliavo, dabar pavirto mėšlu.
Jeigu atsistoji greta seno žmogaus, pajunti kaip tave ima traukti. Siurbia į mirties, išnykimo akivarą.
Į paviljoną įeina moteris. Jauna, dvidešimt aštuonerių. Apytikriai. Akyse – begalinis ilgesys.
Iš paskos vaikas. Penkerių, šešerių. Zyzia, kad nori į karuselę. Noriu ant arkliuko, verkšlena vaikas. Zyziantis idiotas.
Motina eina prie baro, paprašo butelio alaus.
Jos akys.
Moterys, kurių akyse žiojėja ilgesio skylė.
Ir vaikas – kaip mažytis krislas. Tokios yra mano objektas.
Nes aš – skylių specialistas.
Man apačioje pralekia pirmasis liftas. Dar ne greitasis, bet geismas pamažu kyla.
Kuo žemiau leidžiasi liftas, tuo didesnis geismas. Paradoksas. Kuo labiau tampi gyvuliu, tuo geidžiamesnis esi, galingesnis.
Noriu moters, kuri kratosi zyziančio vaiko ir lėtai, su pasimėgavimu apžioja butelio kaklelį.
Mėgstu nueiti į parduotuvę, kur parduodami gyvi karpiai.
Atsistoju prie akvariumo, aš didelis, jie maži, iškišę burnas iš vandens. Jiems trūksta oro. Arba jie nori dulkintis. Aš ištiesiu jiems pagalbos ranką. Pirštą. Jie apžioja mano pirštą ir čiulpia.
Nepakartojamas jausmas.
Man patinka moterys, geriančios tiesiai iš butelio. Nors šalia stovi bokalas.
Šalia zyzia vaikas.
Šalia sėdžiu aš. Ir man ima lėkti liftai. Ten, giliai, apačioje.
Jie smenga ir smenga žemyn, bombarduoja pirmykščių instinktų lizdą.
Žiūriu į ją.
Iš pradžių – apmaudas. Tai žaidimo dalis. Apmaudas, kad man ji nepasiekiama.
Ilgesio skylė akyse gali būti apgaulinga.
Tokios žaidimo taisyklės. Apmaudas, jeigu neleidi jam peraugti į neviltį, dar labiau sustiprina geismą.
Šypsausi jai. Paklausiu nereikšmingo dalyko.
Kiek valandų.
Puikus oras.
Nelengva būti motina.
Leidžiu jai pasijusti auka. Bet ne per daug.
Ji kalėjime, kurio raktas mano rankose. Noriu, kad ji pasijustų būtent taip.
Paskui imuosi gudrybės.
Skylė akyse reikalauja kažko ypatingo.
Sakau: alyvos tokios spalvos, kad vertos būti paimtos į dangų.
Ji šypsosi. Skylė akyse pamažu siaurėja, traukiasi.
Jos akyse atsirandu aš.
Kaištis, užkemšantis skyles.
Vaikas šalia, bet atstumas tarp jo ir motinos pamažu didėja.
Ji kalba su juo kur kas lipšnesniu balsu. Priglaudžia, pabučiuoja.
Judesiai šiek tiek nenatūralūs, perdėti.
Atstumas tarp jos ir vaiko. Tarp jos ir vaiko esu aš. Ir liftas.
Ji taip pat pajuto, kaip tas liftas lekia žemyn. Ir kartu skraidiną ją.
Vaikui jame vietos nebėra.
Prieš tai kategoriškai kračiusi galvą, dabar ji vaikui perka bilietą.
Trims seansams iš karto. Kad jis suktųsi ir suktųsi karuselėje.
Kol motina važinėsis liftu.
Aukštyn žemyn.
Paprastai aš taip nedarau, sako ji.
Ir aš nedarau, pritariu.
Jeigu tau tai sukels skausmą, galim viską baigt, sakau po akimirkos.
Ir pirštais labai atsargiai paliečiu Veneros kalvelę.
Lifto durys atsidaro.
Skaičiau, kad meilė yra dviejų žmonių žiūrėjimas viena kryptimi.
Kokio nors sušikto išminčiaus paistalai. Aklo ir prikaustyto prie lovos.
Arba gražuolio, dulkinančio viską, kas juda. Jie mėgsta dailias frazes.
Nugludina jas, kad spindėtų. Paskui sukviečia preskonferenciją ir sako: Meilė tai dviejų žiūrėjimas viena kryptimi
Ir visos žurnalistės sudrėksta.
Tai, kas vyksta alyvų krūme, galiu vadinti meile.
Mes žiūrime viena kryptimi.
Ji į savo vaiką, aš į jos judančius plaukus, į nugarą, sėdmenis.
Sėdmenys taip keistai juda, atrodo, kad kažką kramto.
Vaikai manęs nedomina.
Savo paties rankom pasidarytas antkapis.
Jos vaikas sukasi ir sukasi karuselėje.
Iš pradžių jis toks laimingas, kad net užmiršta motinos ir vaiko ryšį. Nematomą bambagyslę.
Kai karuselė ima suktis antrą sykį, jis ima neramiai žvalgytis.
Aš negaliu baigti. Mane erzina, kad ji spokso į vaiką. Gniauždama aimanas, drasko abiem rankom alyvų lapus ir nepaleidžia iš akių vaiko. Savojo antkapio.
Kai karuselė ima suktis trečią sykį, jos vaikas staiga apsivemia ir ima rėkti.
Ji veržiasi iš mano gniaužtų. Negaliu jos paleisti, nes tai turi įvykti dabar.
Tai, ką visi vadina meile.
Ji maldauja greičiau, jos šlaunys virpčioja taip, lyg ji kūkčiotų.
Ir viskas.
Liftas kyla aukštyn.
Ji nusileidžia sijoną ir neatsisukdama bėga prie karuselės.
Atrakciono prižiūrėtojas smerkiančiu balsu dėsto jai didaktines pastabas.
Ji stovi išraudusi, o per jos šlaunis teka dalelė manęs.
Aš čia nebereikalingas.
Nuvaliusi vėmalus nuo vaiko krūtinės, ji atsisuka į krūmus, iš kurių ką tik atbėgo.
Manęs ten nebėra.
Nenoriu girdėti klausimo – ar mes dar susitiksim.
Dažniausiai tai reiškia – ar tu myli mane.
Šlamštas.
O paskui, kas vyksta paskui.
Paskui ateina vasara.
Ir daug daug moterų.
Einu per jas kaip saulė.
Jos visos prasiskleidžia, sukrauna pumpurus ir brandina vaisius, o aš lieku aukštai, nepasiekiamas.
Jos visos nori manęs, visos, kaip ir ta, su vaiku. Su portatyviniu antkapiu.
Vis dar mėginanti paklausti, ar aš ją myliu.
Ateina ruduo, o aš vis dar neatsakiau, ar aš ją myliu.
Mes nuvažiuojame į mišką, samanos kvepia taip svaigiai kaip dar neišdžiovinta marihuana.
Ir lapai, visur pirmieji mirę lapai. Lapai, kvepiantys senais žmonėmis. Akivarais, kurie gali įtraukti, jeigu prieisi per arti.
Ir jos vaikas, lakstantis kaip šuo aplinkui.
Metu jam pagalį, sakau, atnešk.
Jis manęs nesupranta.
Mane nervina vaikai, nes jie nė velnio nesupranta. Nuolat rėkiantys ir reikalaujantys ryti idiotai. Judrūs, nenustygstantys tėvų duobkasiai.
O jo motina pyksta.
Bet ji bijo pykti per daug, nes vis dar laukia, kada aš pasakysiu, kas yra meilė.
Jai gaila vaiko, bet bijo prarasti mane.
Laukia, kad pasakysiu.
Ar aš ją myliu.
Gerai, sakau, pasakysiu, klaupkis, kale, ropok, atnešk man pagalį, baslį, kotą.
Ir ji klaupiasi, ir ropoja, ir palenda po mano lietpalčiu, kad nematytų vaikas, ir paima į burną pagalį, kurį jai numečiau kaip šuniui.
Aš kunigas, aš dalinu ostiją, Kristaus kūną ir kraują išlieju į tikinčiųjų burnas.
Aš labai gerai žinau, kas yra meilė.
Visą gyvenimą konstruoju modeliukus.
Klijuoju. Demiurgo vertas darbas. Sulydau pabirusias dalis, suklijuoju savo dvasios kaitra.
Padariau jau šimtus, tūkstančius laivų, lėktuvų, tankų.
Žinau, kas yra meilė, nes myliu juos, savo kūrinius.
Jie atsiranda tik mano dėka.
Aš žinau, kas yra Dievas, nes pats kuriu ir naikinu.
Galiu sukurti, galiu sunaikinti.
Galiu duoti, galiu atimti.
Juk aš nežinau, ką jie jaučia.
Man tai net neįdomu.
Jie modeliai, jie nežino, kas yra meilė.
Jie nežino, kas yra netektis, kas yra luošumas ir neviltis.
Jie nieko negali, nes jie – ne Dievas.
Aš galiu viską.
Galiu dulkinti, ką tiktai noriu.
Visas pasaulio moteris.
Kai Merilin Monro nuoga gulėjo mirties patale apsvaigusi nuo piliulių ir alkoholio, mano pirštai masažavo jos stingstantį klitorį.
Kai Indira Ghandi žiūrėjo į sikho žudiko ginklo vamzdį, mano patranka buvo sugrūsta į jos iš siaubo susitraukusias įsčias.
Kai Valentina Tereškova skrido nesvarumo būklėje aplink Žemės planetą, aš buvau jos orgazmas, ji sukosi ore ant mano gigantiško pimpalo!
Žvalgosi išpūtęs akis
Kodėl, kodėl klausiu to žiauraus, to pikto ir ciniško Kažko, kuris vadina save Visagaliu?
Juk galėjo atimti man akis, galėjo atimti kojas, kodėl, kodėl, kodėl?!!!
Tai Jis, Jis didžiausias ligonis.
Visų ligonių viltis.
Siaubingas, niekada neįsikūnijęs įsikūnijimas.
Neįgalumo apoteozė.
Sako, kad tai nepagydoma.
Nėra vilties. O aš tikiu. Štai jau keturiasdešimt metų nuo pat tos akimirkos, kai tai supratau, kai apie tai sužinojau, tikiu, kad aš pasveiksiu. Kad parodysiu, kad padarysiu, kad!!!...
Ir nereikia man po nosim kaišioti mano ligos istorijos. Pamanykit, ligos istorija. Vaterlo. Stalingrado mūšis. Mūšis pralaimėtas, bet ne karas.
Štai manęs klausia, kas yra meilė. O aš visą laiką mielai sutinku papasakoti.
Kas yra meilė?
Aš žinau, aš galiu pasakyti.
Tik neregys gali pasakyti, kas yra šviesa.
Kas, kas yra meilė?
Tyra ir šventa, nesutepta gašlumo.
Tik aš, impotentas, niekad nepatyręs, kas yra tikrasis moters skonis.
Aš esu meilė.
Tik aš.
