Noriu atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų dėl kairės praeities, dabarties ir ateities vertinimų neseniai pasirodžiusiame prof. Leonido Donskio straipsnyje apie „Naująją kairę“ Lietuvoje.
Autorius, matosi, nuoširdžiai išgyvena dėl kairės perspektyvų Lietuvoje ir aiškiai supranta, kad be stiprios kairės socialiniam gyvenimui Lietuvoje daug ko trūks. Socialinėje Švedijos valstybėje egzistuoja visa eilė stiprių kairiųjų judėjimų ir partijų, tokių kaip Socialdemokratų darbo partija, Kairioji partija (eurokomunistai), Žalieji, feministinis judėjimas, eilė profsąjunginių susivienijimų. Buvo laikas, kai 90 procentų Švedijos dirbančiųjų priklausė profsąjungoms. Tačiau kitaip yra posovietinėje Lietuvoje. Čia tikrai galima žavėtis naujaisiais kairiaisiais, kurie nebijo skelbtis kairiaisiais ir būti palaikytais sovietijos ar Rusijos pasekėjais.
Galima sutikti su L. Donskio nurodytu akivaizdžiu faktu, kad kairieji intelektualai Lietuvoje nepadarė stipresnės įtakos, bet ar galima teigti, kad jų Lietuvoje nebuvo ir jie nesistengė daryti tos įtakos? Teigti, kad Lietuvoje nebuvo „senosios kairės“ yra tik dalinai teisingas dalykas. L. Donskis savo straipsnyje kairiuosius mato tik filosofų tarpe. Apie kairę Lietuvoje nereikėtų kalbėti vien filosofine prasme – ji egzistuoja ir socialinės politikos, socialinės apsaugos bei ekonomikos katedrose universitetuose, o taip pat - kai kuriose nevyriausybinėse organizacijose Norėčiau autoriui paprieštarauti dėl „senųjų kairiųjų“ nebuvimo ir pabrėžti, kad doc. R.Lazutka, prof. P. Gylys, prof. A. Vaišvila, prof. B. Genzelis ir visa eilė kitų intelektualų puikiausiai reprezentuoja Lietuvos kairę. Ko verti vien P. Gylio rinkos fundamentalizmo kritika ir „viešųjų gėrybių“ reikšmės atskleidimas, A. Vaišvilos ir B. Genzelio socialinio solidarumo išskyrimas ar R. Lazutkos pasisakymai ir straipsniai visomis įmanomomis, tiesa, daugiausia ekonomikos ir politikos temomis? Taip, daugelis Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų nepasižymi kairiąja linija, bet, šiaip ar taip, joje veikia ir P. Gylys, ir B. Genzelis, ir V. Andriukaitis, ir D. Kirvelis, ir A. Sakalas, kurie visada turėjo aiškią kairiąją politinę ir kultūrinę viziją. Jeigu kam nepatinka tokio pobūdžio LSDP politikai, tai yra iš ko pasirinkti – Lietuvos socialdemokratų sąjungos nariai ir jos pirmininkas A. Akstinavičius pastoviai kviečia stiprinti kairiąją ideologiją ir praktiką. Bėda kita – i šį kvietimą atsiliepia labai jau maža gyventojų dalis.
Ne paslaptis, daug Lietuvos žmonių norėtų matyti čia tikrai įtakingą kairiąją politinę partiją su aiškia kairiąja ideologija ir praktika, bet tam, kad tai taptų tikrove Lietuvoje, turi rastis kairieji socialiniai judėjimai, kurie remtųsi tiek senosiomis kairiųjų vertybėmis, tiek ieškotų ir naujesnių, adekvačiau atitinkančių globalizacijos erą vertybių. Taip Lietuvoje turėtume matyti ir profsąjunginį, ir antiglobalistinį, ir feministinį, ir žaliųjų judėjimus. Tik tokios šaknys nuo apačių gali duoti vaisių – vienokią ar kitokią stiprią kairiąją partiją Lietuvoje. Reikia tik džiaugtis, kad Lietuvoje kuriasi „naujosios kairės“ intelektualinis sambūris, kuris reiškiasi globalizacijos ir vartotojiškos visuomenės kritika, pasisako prieš jėgos ir valdžios kultą bei oligarchinį kapitalizmą. Tačiau tiek straipsnio autoriui, tiek ir „naujiesiems kairiesiems“ nereikia užmiršti, kad ir „senosios kairės“ idėjos ir jų atstovai, kurie propaguoja „Gerovės valstybės“, progresyvinių mokesčių, stipresnės socialinės apsaugos ir didesnio socialinio teisingumo idėjas yra tebeaktualūs ir šiandien. Tai įrodo visos eilės Šiaurės, Vidurio ir Pietų Europos šalių vystymosi tendencijos amžių sandūroje, o gal ir tolimesnėje perspektyvoje. Taip, atsitraukimo nuo „senųjų gerųjų kairiųjų“ idėjų esama visur, bet jis yra nepakankamas ir ne toks ryškus, kad būtų galima kalbėti apie jų mirtį. Pastarųjų metų įvykiai Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir kitur tik patvirtina tą faktą, kad „Gerovės valstybių“ tradicijos šiuolaikiniame pasaulyje modifikuojasi, bet neišnyksta. Lietuvai, kuriai taip trūksta socialinio teisingumo ir tuo naudojasi populistinės partijos, kairioji mintis ir praktika yra gyvybiški dalykai. Viešojo diskurso dalyviams Lietuvoje reikėtų pastebėti bent tuos neskaitlingus kairiųjų atstovus, kurie savo veikla tikrai nesuteršė kairiųjų vertybių. Lietuvos žiniasklaida, nagrinėdama įvairias politines, ekonomines ir socialines realijas, dažnai apsiriboja tik dešiniaisiais, liberaliaisiais arba libertariaisias vertinimais. Susidaro vaizdas, kad kairiųjų Lietuvoje kaip ir nėra. Bent valstybinė televizija Lietuvoje turėtų atspindėti įvairesnį nuomonių spektrą.
Habil.dr. Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto docentas
