Bet koks teisės pažeidimas užtraukia tam tikrą teisinę atsakomybę. Priklausomai nuo poelgio (ar tai nusikaltimas, baudžiamasis nusižengimas, administracinis nusižengimas ar žala padaroma kitais veiksmais) atsakomybė gali būti atitinkamai baudžiamoji, administracinė, civilinė.
Civilinės atsakomybės atveju 14–18 m. nepilnamečiui pačiam gali tekti atsakyti už savo veiksmus, t. y. atlyginti savo padarytą žalą. Žinoma, jei nepilnametis jokių pajamų neturi, tada atsakomybės klausimas gali tekti tėvams, rūpintojams ar už nepilnametį atsakingoms įstaigoms. Už 14 m. nesulaukusio nepilnamečio padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai arba mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucija, kai žala padaroma tokio nepilnamečio, prižiūrimo minėtų institucijų. Be abejonės, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.
Baudžiamoji ar administracinė atsakomybė taikoma jau nuo 16 m. Tiesa, baudžiamasis įstatymas numato, kad ir keturiolikmečiui gali tekti baudžiamoji atsakomybė, jei kalbama apie nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ar sugadinimą, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą, transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą ir kt.
Valstybė turi pozityvią pareigą užtikrinti žmogaus ir visos visuomenės veiksmingą teisių ir laisvių apsaugą nuo didžiausią pavojų keliančių poelgių, todėl už pačius pavojingiausius ir labiausiai paplitusius nusikaltimus numatyta atsakomybė net nuo 14 metų. Tokiu teisiniu reguliavimu valstybė tam tikra prasme paiso geriausių vaiko interesų principo ir nubrėžia saugią ribą vaikams iki 14 metų amžiaus. Kita vertus, skirtingos amžiaus ribos nepilnamečių baudžiamajai (14 ir 16 metų), administracinei atsakomybei (16 metų) yra susijusios ir su psichinės ir (ar) fizinės raidos ypatumais atitinkamuose amžiaus lygmenyse. Pagrįstai galima manyti, kad šešiolikos metų asmuo jau yra pasiekęs tokį fizinės ir psichinės brandos lygį, kad geba suvokti visų savo veiksmų (ne tik pavojingiausių) esmę, pobūdį, jų pavojingumą ir atsakomybę už tokius veiksmus, taigi jam kyla ir pareiga pačiam atsakyti už savo elgesį visais atvejais.
Jaunesniems nei 14 m. nepilnamečiams (išskirtiniais atvejais ir keturiolikmečiams) įstatymų nustatyta tvarka tam tikram laikotarpiui ar iki sukaks 18 m. gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos jo priežiūros priemonės. Tai gali būti įpareigojimas lankytis pas specialistą, lankyti vaikų dienos centrą ar kitą švietimo, kultūros, sporto, socialines ar kitas paslaugas teikiančią arba darbinę veiklą bendruomenėje vykdančią įstaigą ar organizaciją, gydytis psichikos ir elgesio sutrikimus dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patologinį potraukį azartiniams lošimams, kitus įpročių ir potraukių sutrikimus ir kt.
Už 14 m. nesulaukusius asmenis atsakomybė tenka tėvams ar tam tikroms įstaigoms priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, dvylikmetis vaikas mokykloje išdaužė langą ar susimušė su kitu bendraklasiu, jį sužalojo: tokiu atveju pareiga atlyginti žalą tenka ugdymo įstaigai, nebent ji įrodo, kad žala padaryta ne dėl jų kaltės. Kitu atveju, tarkime, dar 14 m. neturinčiam vaikui kieme
sugadinus kaimyno tvorą, padarius dar kitokią žalą ar tiesiog iš parduotuvės pagrobus kokią nors prekę pareiga atlyginti žalą tenka tėvams, jei jie neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.
Kartais nepilnamečiais pasinaudojama, pavyzdžiui, jie pasitelkiami vykdant vagystę. Vaikui gali būti pagrasinta ir jis vagia bijodamas grasinimo, o gal vaiko nepriežiūra nulemia tokį jo elgesį ir jis tiesiog veikia kartu su vyresniu asmeniu. Tokiais atvejais 14 m. neturintys vaikai atsakomybėn netraukiami, tačiau vaiku pasinaudojęs tikrasis nusikaltimo vykdytojas turi būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, jam atitinkamai turi tekti pareiga atlyginti žalą. Tiesa, problemos galimos tais atvejais, kai toks asmuo nenustatomas.
Kai nėra baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo pagrindo (būtent dėl to, kad asmuo nėra sulaukęs reikiamo amžiaus), taip pat ir atleidus nuo atsakomybės ar neskyrus nuobaudos, galima skirti auklėjamojo poveikio priemones, įspėjimą, taikyti Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą bei jame numatytas priemones. Tokiais būdais siekiama padėti vaikui įveikti susiformavusį ydingą elgesį, išsiugdyti prasmingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo sampratą.
Apie bausmių ir priemonių skyrimo ar neskyrimo sąlygas, aplinkybes ir išimtis būtų galima rašyti daugybės puslapių knygą, tačiau ir joje nebūtų aptarti visi galimi atvejai. O kaip gerai būtų, kad tokių atvejų aptarinėti iš viso nereikėtų, kad nepilnamečių nusikalstamumas sumažėtų iki nereikšmingos apimties.
Tikiu, kad prie mažėjančios kasmetinės nuteistų nepilnamečių statistikos prisideda tiek šeimose diegiamos vertybės, tiek įvairios teisinio švietimo iniciatyvos. Kiekvienais metais Teisingumo ministerija kartu su egzamino globėju Lietuvos Respublikos Prezidentu visus šalies piliečius ir gyventojus kviečia pasitikrinti Konstitucijos žinias, teismai organizuoja ekskursijas, atvirų durų dienas, nemokamas teisines konsultacijas ir kitus renginius, kurie prisideda prie visuomenės teisinio raštingumo. Vis dėlto, dar labiau prie to galėtų prisidėti ir, tarkime, teisės pagrindų ar kitokio pobūdžio dalykų programų atsiradimas mokyklose: taip vaikai jau nuo mažens sužinotų ir suprastų, kad turi ne tik teises, bet ir pareigas, suvoktų jų reikšmę. Tai darytų teigiamą įtaką vaikų suvokimui apie visuomenėje priimtinas elgesio taisykles ir jų laikymosi svarbą.
Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
