Praeitą savaitę Tomas Venclova per Lietuvos radiją išdėstė daug gerbtinų argumentų už tai, kad Lietuvos prezidentas vyktų į Maskvą, kur gegužės 9-ąją bus minima pergalė prieš nacistinę Vokietiją (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_246378). Geriausi patarimai yra tie, kurių galima neklausyti, nepaisant jų svorio. Juolab kad vizito aplinkybės tampa vis įdomesnės.
Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga priėmė Rusijos kvietimą. Tuo pačiu metu Europai ir pasauliui ji išdėstė oficialų Latvijos požiūrį į Antrojo pasaulinio karo padarinius. Maskvos reakcijos neteko ilgai laukti. Šiomis dienomis Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas pareiškė, kad Latvijos prezidentė veikiausiai “kol kas nepasirengusi rimtam tarpvalstybiniam dialogui”. Kita to Rusijos pareiškimo įdomybė: "nei istorinio, nei teisinio pagrindo neturi ir Latvijos vadovės skelbiama koncepcija, kad Sovietų Sąjunga 1940 metais "okupavo" Baltijos šalis".
Europoje veikiausiai esama nuomonės, kad Baltijos šalių vadovai turėtų važiuoti į Maskvą. Olandijos premjeras Janas Peteris Balkenende pareiškė, kad pritaria Latvijos prezidentės sprendimui. Jei Balkenende pats vyks į Rusiją, politinis korektiškumas jam tikriausiai neleis išsisukti nuo dalyvavimo atidengiant naują monumentą. Lietuvos ambasadorius Rusijoje jau užklausė rusų, ar tikrai per iškilmes Maskvoje bus atidengtas paminklas Stalinui. Mat rusų žiniasklaida paleido gandą, kad ten bus pastatyti paminklai ne tik Stalinui, bet ir tiems, kurie su juo dalijosi pasaulį Jaltoje - JAV prezidentui Franklinui Delanoe Rooseveltui, Didžiosios Britanijos premjerui Winstonui Churchilliui. Na, jei dėsi vainiką prie vieno, kaip nepadėsi prie kito - juk būtų politiškai nekorektiška. O gal Jaltos trijulę pasodins ant vieno bronzinio suolelio? Tada reikėtų dėti vieną vainiką visiems.
Atrodo, kad rusai irgi nori būti korektiški. Maskvos merija suskubo visus raminti - paminklo Stalinui projektas nesvarstytas. Sausio 21-ąją CNN paskelbė, kad Rusijos prezidentas pažadėjo Estijos prezidentui anuliuoti Molotovo-Ribbentropo paktą.
Esant tokiam rūpesčiui dėl politinio korektiškumo norisi padaryti kokį nors akibrokštą. Norisi paklausti apie kitką, paklausti, atrodo, nei į tvorą, nei į mietą - ar derėtų Lietuvos prezidentui dėti vainiką prie paminklo Rooseveltui, jeigu būtų tokia proga?
Šio klausimo pagrindimą pradėsiu iš tolo. Tomas Venclova, svarstydamas, kas gi vertas Nobelio premijos, kažkada užsiminė, kad iš Baltijos šalių literatų ją pirmas veikiausiai gaus estas Jaanas Krossas.
Užpernai Lietuvoje 500 egzempliorių tiražu išleistas Krosso romanas “Sustingęs skrydis“. Tai itin gabaus esto gyvenimo istorija. Gimęs pasiturinčioje šeimoje, bet labai vargęs, nes tėvas pametė motiną, herojus darė politinę karjerą prieškarinėje Estijoje, pergyveno sovietinę ir nacistinę okupacijas. Vokiečiams besitraukiant 1944-aisiais jis perskaitė per radiją nepriklausomos Estijos atkūrimo manifestą, tačiau nebėgo nuo sovietų ir šiems užėjus kažkodėl nepateko į lagerį, gyveno sau ramiai, dirbo lagaminų fabrike, čia apsinuodijo ir išprotėjo. Jo lūpomis autorius pasakoja Baltijos kraštuose populiarią legendą apie pasiligojusį, galvos skausmų kamuojamą Rooseveltą ir nuolatos nuo konjako apsvaigusį Churchillį, kuriuos Jaltoje apie pirštą apsuko Stalinas ir pasiglemžė pusę Europos. Romanas baigiasi kuoktelėjusio herojaus svarstymais - jis pagaliau supranta, kad dėl jo sumauto gyvenimo kaltas ne šeimą išdavęs tėvas, o visai kitas asmuo - kaip sakoma, laisvojo pasaulio lyderis. Herojus sako: "Galbūt tėtušis… dėl mūsų gyvenimo taršos tikrai buvo ne itin kaltas? O dėl visko kaltas buvo Rooseveltas? Taigi. Žinai, neseniai, prieš pat pakliūdamas į beprotnamį, iš kažko girdėjau, neva JAV buvo žinoma: Roosveltas dar iki Teherano buvo pasiūlęs Stalinui, girdi, Amerika galėtų jį, Staliną, remti plėtojant socializmą Indijoje. Kad ir despotiškas, bet vis dėlto švietėjiškas socializmas būtų kur kas priimtinesnis už ten įsikerojusį britų feodalinį imperializmą. Na, jeigu jau taip, ką čia dabar kalbėti apie Estiją arba Rytų Europą!"
Galiausiai herojus sako visiems, taigi ir man: "...ačiū Dievui, žinau, viena: aš daugiau nebeturiu svarstyti tų dalykų vaistinės svarstyklėmis. Dabar svarstyk juos tu!"
O ką čia daug svarstyti, jeigu potekstė bado akis: Rooseveltas atidavė Stalinui pusę Europos, nes naudojo Staliną kaip priemonę, kad likusi pusė Europos būtų suvaryta po Amerikos sparnu; SSRS kovojo su kolonializmu ir taip griovė senąją Britų imperiją naujosios JAV imperijos labui.
Atvirai pasakius, jei kam nors ir padėčiau vainiką, tai serui Winstonui, kuris nenorėjo pusės Europos atiduoti Stalinui.
Ir dar norėčiau, kad būtų pastatytas paminklas, kur greta Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo datos - 1939 rugpjūčio 23-iosios, juodomis raidėmis būtų iškalta 1938 m. rugsėjo 29-oji - ta diena, kai Anglija ir Prancūzija atidavė Hitleriui Čekoslovakiją.
Norėčiau paminklo sąjungininkų genocido aukoms - šimtams tūkstančių civilių vokiečių, kurie žuvo per bombardavimus. Norėčiau paminklo sąjungininkų išprievartautoms vokietėms ir tūkstančiams pavainikių, kuriuos pradėjo sovietų kareivėliai Rytų Vokietijoje. Norėčiau paminklo tremtiniams, kurie niekados negrįš į tėvynę - Sudetus, Sileziją, Rytprūsius.
Kol korektiškieji vokiečiai, lenkai ir rusai manęs neužčiaupė, prie nesančio paminklo kviečiu Balio Sruogos šmėklą, kad paskaitytų iš “Dievų miško”.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt).
