Prezidentas Valdas Adamkus pagaliau pasakė šį bei tą aiškesnio apie galimą vizitą į Maskvą gegužės 9-ąją. Jis pripažino, kad kaip žmogus ir pilietis tikrai nevyktų į pergalės prieš nacius minėjimą, tačiau kaip valstybės vadovas jis negali vadovautis vien asmenine nuostata. Išvertę tokį diplomatišką pareiškimą į aiškesnę kalbą, turėtume pripažinti, kad Prezidentas pasilieka sau veikimo laisvę. Sprendimą jis žadėjo paskelbti Lietuvai strategiškai naudingu laiku.
Kadangi galimybės yra tiktai dvi – važiuoti arba nevažiuoti, tai daug įdomesni – bent jau man – yra svarstymai ne apie važiavimą, o apie Lietuvos strategiją ir tą strategiškai naudingą laiką, kuris – jokia čia paslaptis – bėga nesustodamas.
Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga irgi, matyt, yra suskilusi į valstybės vadovę ir pilietę. Šie du balsai pakužda, kurie vizitai jai dera, o kurie ne. Kažkada ji neatvyko į Mindaugo karūnavimo jubiliejų Vilniuje, nes pirmasis ir, berods, paskutinis mūsų karalius dovanojo kalavijuočiams dalį dabartinės Latvijos. Tiesa, nėra jokių žinių, kad p. Vykė-Freiberga net mintyse būtų Mindaugą kaip nors prilyginusi Stalinui.
Latvijos prezidentė turi savą laiko pojūtį. Kol Lietuvos vadovas brandina sprendimą, p. Vykė-Freiberga jau priskaldė krūvą malkų. Ji pirmoji iš Baltijos valstybių vadovų sutiko vykti į Maskvą. Neseniai Latvijos prezidentė pareiškė, jog bendrą Baltijos šalių poziciją Antrojo pasaulinio karo baigties klausimu buvo galima paskelbti jau sausį, o dėl vilkinimo kalti Lietuvos ir Estijos valstybių vadovai. Lengvas žnybtelėjimas kaimynams blanksta prieš triukšmingą Latvijos prezidentės diplomatiją Rusijos atžvilgiu. Sutikusi važiuoti į Maskvą, ji paskelbė ES valstybėms, ką mano apie karo pasekmės Latvijai. Dėl to buvo griežtai išpeikta Rusijos užsienio reikalų ministerijos. Aišku, to buvo maža, kad vykimo ar nevykimo dilema taptų reikšminga visai Europai. Tačiau po Latvijos prezidentės išgarsėjusios replikos apie „voblą“, „vodką“ ir „čiastuškas“ Rusijos valstybės Dūmoje kilo iniciatyva atšaukti kvietimą p. Vykei-Freibergai, o Europos spaudoje prasidėjo gana vangi diskusija apie tai, ar Vakarų valstybių vadovams dera dalyvauti pergalės minėjime.
Kol lietuviai svarsto, kaip jiems kuo tyliau pasakius „taip“ arba „ne“, Rusijos žiniasklaida kartoja Latvijos prezidentės pareiškimus. Ponia Vykė-Freiberga padarė viską, kad rusai ją laikytų bjauria ragana, gal net bjauresne už Ukrainos premjerę Juliją Timošenko. Visas nemalonias tiesas, kurias p. Adamkus, galbūt, norėtų pasakyti rusams, jie jau išgirdo iš kitų lūpų. Jei Latvijos prezidentė tikrai atvyks į Maskvą, tai, rusu požiūriu, ji, o ne p. Adamkus bus Baltijos šalių balsas.
Manau, kad Lietuvos diplomatijai, lyginant su latviškąja, stinga veržlumo.Gal todėl, kad Rygoje verda gyvenimas, kunkuliuoja latvių ir rusų politinės kovos. Štai Rusijos pasiuntinys Latvijoje Viktoras Kaliužnas pernai gruodį laikraščio „Čas“ paklaustas apie kompensaciją už Latvijos okupaciją, nukreipė kalbą ir prabilo apie latvių šaulius: „Kuo kalta rusų liaudis? ČK vadovavo lenkas Dzeržinskis, iš 44 Revoliucinės karinės tarybos narių 38 buvo žydai, keturi – latviai, ir tik vienas rusas“ (http://www.regnum.ru/news/378440.html). Aišku, dėl tokio pareiškimo pasipiktino žydai, o ir latvių istorikai juo neapsidžiaugė.
Svarstant apie Baltijos valstybių padėtį Rusijos atžvilgiu, sakoma, kad Latvija ir Estija turi pasirašyti sutartis dėl sienos, o štai Lietuvai nieko nereikia. Na, neslėpkime galvos į smėlį. Lietuvai reikia Rusijos naftos. Tai daug keblesnis klausimas negu siena. Rusai gali visaip dangstyti naftos klausimo politinę potekstę ir aiškinti, kad tai ūkio subjektų reikalas.
Diplomatijos menas žavus tuo, kad klausimą apie naftą galima rėžti Rusijos prezidentui tiesiai į kaktą. Ir dėl to nei p. Adamkui, nei premjerui Algirdui Brazauskui nebūtina važiuoti į Maskvą. JAV prezidentas Džordžas Bušas (George Bush) neužilgo susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tai Baltijos šalių diplomatijos reikalas, kad JAV prezidentas rastų progą priminti Rusijos prezidentui, kaip Amerika žiūri į Baltijos šalių okupaciją po Antrojo pasaulinio karo. Ir jau tikrai vien Lietuvos reikalas pasiekti, kad JAV prezidentas vėl garsiai sunerimtų dėl JUKOS reikalų ir išreikštų nepasitenkinimą, kad dėl Kremliaus intrigų gali strigti naftos tiekimas JAV sąjungininkei, NATO narei. Jei būčiau latvis, ir Latvija turėtų panašių sunkumų, tikrai būčiau ramus, kad p. Vykė-Freiberga savais kanalais jau išūžė ausis amerikiečiams. Bet Lietuvoje, šitoje politikų rūpintojėlių šalyje, gali būti tikras tik dėl valstybės vyrų vangumo.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
