Štai ir sulaukėme šventės, vadinamos Eurolyga. Tiesa, tai, kas vyko pirmadienį, vargu ar priminė šventę. Pralaimėjimas namie 75:102 visada skaudus, nors šį kartą, žaidžiant su Eurolygos nugalėtojais “Maccabi”, pergalės turbūt tikėjosi nebent didžiausi optimistai. Žalgiriečiai pradėjo sezoną ir pirmi iš visų Eurolygos ekipų pralaimėjo. Nieko, svarbu, kad paskutiniai laimėtų.
“Žalgirio” situacija labai primena epizodą iš “Trijų muškietininkų”. Šie, ruošdamiesi kautynėms su gvardiečiais, svarsto maždaug taip. Jų yra penki, o mūsų - keturi. Iš tų keturių vienas sužeistas ir vienas vaikas. Taip ir Kauno komandoje. Lyg ir žaidė devyni krepšininkai. Du iš jų vakarykščiai dubleriai, du vos spėjo išsigydyti traumas, vienas neseniai atvyko iš JAV. Tikra komanda net nekvepia. Galima, aišku, peikti “Žalgirį” už negarbingą rezultatą, bet galima ir pagirti už tris apylygiai su tokia puolimo mašina kaip “Maccabi” sužaistus kėlinius.
Svečiai iš Izraelio, aišku, neišradinėjo dviračio. Praeitą sezoną jie pradėdavo rungtynes su “Žalgiriu” tuo, kad kuo sparčiau bėgdavo į priekį, neleisdami lietuviams tvarkingai atsistoti gynyboje. Tas pats pasikartojo ir vakar. “Maccabi” buvo daug greitesnė komanda. Tai matėsi visuose komponentuose. Net lygioje vietoje, kai, atrodytų, greita kontrataka net nekvepia, jie keliese pabėgdavo į priekį. “Žalgiris” bandė gintis zona, paskui asmeniškai, bet visa tai neturėjo jokios prasmės, nes gynybos sistemos neveikia, nesustabdžius greito puolimo. 28 per pirmą kėlinį “Maccabi” pelnyti taškai ir yra daugiausiai skirtingų komandų greičių rezultatas.
Dažniausiai pirmame kėlinyje tiesiog siaučiantis “Maccabi” paskui pradeda žaisti lėčiau. Čia slypėdavo “Žalgirio” šansas. Vakar ši taisyklė irgi pasikartojo. Svečiams mažinant apsisukimus, žaidimas išsilygino. Trečiajame kėlinyje vėl kauniečių sustatyta zona jau ėmė duoti savo vaisius. Priverstas žaisti lėtai, “Maccabi” visada mažiau pavojingas. Beje, patys kauniečiai vakar iki pat ketvirtojo kėlinio, kai viskas jau buvo aišku, taip ir nesuorganizavo nė vienos rezultatyvios kontratakos.
Komandai esant geresnės būklės rungtynės galėjo baigtis ir kitaip, tačiau vakar “Žalgiris” neturėjo šansų. Galutinai viską sugriovė trečiojo kėlinio pabaiga. Penketukas, kuriame žaidė keturi maži krepšininkai, šį kartą visai nepasiteisino. Aukštaūgiai iki tol šiek tiek pridėdavo aštrumo stringančiam puolimui, o lengvas penketas pasirodė bejėgis.
Galima, aišku, kaltinti aukštaūgius už tai, kad jie leido įsibėgėti Nikolai Vujčičiui, o Yanivas Greenas savo debiutą Eurolygoje pažymėjo net 24 taškais. Mano nuomone, tai nėra pagrindinė problema. “Maccabi” aukštaūgiai dažniausiai mesdavo laisvi, nes prieš tai mažesni jų partneriai sutraukydavo gynybą. Be to, iš likusių “Žalgirio” varžovų nė vieni neturi potencialiai tokios pat grėsmingos priekinės linijos kaip žydų ekipa. Todėl čia net iki Arvydo Sabonio sugrįžimo galima tikėtis aiškaus pagerėjimo.
Pagrindinė problema puolime buvo įžaidėjai. Tiek prastu jų žaidimu, tiek silpnu bendru pasirengimu galima paaiškinti epizodus, kai kamuolys po kelis kartus būdavo beprasmiškai perdavinėjamas iš rankų į rankas kaip karšta bulvė arba metamas į pačią žaidėjų tirštumą. Atrodė, kad apvaginėti “Žalgirio” įžaidėjus Derrickui Sharpui yra visiškai kasdieniškas ir net ypatingo pasitenkinimo neteikiantis užsiėmimas. Robertas Packas dar turėtų apsiprasti, tačiau nemanau, kad jis gali būti toks pats geras įžaidėjas kaip Eduardo Cota. Taškų rinkėjas - galbūt. Bet ne žaidimo organizatorius.
Reikia tikėtis, kad į pralaimėjimą dideliu skirtumu patys žalgiriečiai reaguos ramiai. Visi supranta, kad nieko tragiško neatsitiko ir lieka galybės laiko pasitaisyti. Žinoma, su ta sąlyga, kad traumų ir kadrinių problemų kamuojamas “Žalgiris” pavirs tokia komanda, kokia gali būti ir kokią matėme praeitą pavasarį.
