Paskutinės LKL finalinės serijos rungtynės neatnešė nei sensacijos, nei didelių emocijų. Serija užsibaigė taip, kaip ir prasidėjo. Vėl „Lietuvos Ryto“ bandymai užmegzti lygią kovą, vėl „Žalgirio“ spurtas ir aiškus dominavimas. Netgi garbingo rezultato vėl pasiekti nepavyko. Šį kartą – 88:70 „Žalgirio“ naudai. Taigi šiemet LKL sezonas taip ir neturėjo savo pagrindinės puošmenos.
Kaip ir trečiosiose rungtynėse, belieka guostis tuo, jog vakar (05.15) du kėlinius rezultatas buvo apylygis, tačiau netgi ir tuo metu neatrodė, jog aikštėje dvi panašaus lygio komandos. „Žalgiris“ visą seriją žaidė su „Lietuvos Rytu“ kaip katė su pele. Nors vakar vilniečiai atrado anksčiau neišnaudotų rezervų, to buvo maža.
Pirmoje rungtynių pusėje išsilaikyti „Lietuvos Rytui“ padėjo vien metimai iš tolimos ir vidutinės distancijos. Atrodo, kad aikštelėje esant A. Saboniui, vilniečiams ten visai ne vieta. Juo labiau, jog šį kartą A. Sireika išleido į startinį penketą ir T. Beardą. Negalima pasakyti, jog „Lietuvos Rytui“ atakoje prastai sekėsi žaisti po krepšiu. Jie tiesiog ten visai nežaidė. Pora kontratakų, S. Jasaičio puikus dėjimas ir vienas R. Javtoko metimas. Tai viskas, ką per du kėlinius vilniečiai nuveikė po krepšiu.
Tiesa, mėtė jie gerai. Pirmą kartą per finalinę seriją tikru lyderiu bandė būti R. Šiškauskas, pataikė A. Lucasas, M. Lukauskis ir netgi vėl metimais iš vidutinio nuotolio stebino R. Javtokas. Tai leido žaisti apylygiai. Bet vėlgi, kiek rimtose varžybose galima pasiekti, naudojantis tik tokiu ginklu. Nedaug. Tą parodė ir Stambulo „Ulker“ beviltiški pralaimėjimai „Žalgiriui“. Kas iš to, jog R. Šiškauskas mėtė taikliai. Jis taip pat šį kartą bijojo net prisiartinti prie krepšio.
Ilgą laiką nutolti „žalgiriečiams“ trukdė tik jų pačių ribotas puolimo arsenalas. Jei vilniečiai rėmėsi tolimais metimais, tai „Žalgiris“ vakar viską stengėsi išspręsti baudos aikštelėje. Aišku, T. Beardas vėl dominavo puolime. Jam padėjo A. Sabonis ir netgi mažesni krepšininkai po „Lietuvos Ryto“ krepšiu jautėsi labai komfortabiliai. Ir vis tik įvairumo trūko. Tik A. Bagatskis ir S. Serapinas porą kartų pataikė iš toli. Koks pasikeitimas, palyginus su antrosiomis finalo rungtynėmis.
Pradėjęs pataikyti iš toli, „Žalgiris“ tuoj pat išsprendė visas problemas. Keli S. Serapino ir vienas D. Šalengos tritaškis metimas leido susikrauti persvarą ir viskas tapo aišku. „Žalgiriečių“ atsarginiai jau galėjo pradėti matuotis aukso žiedus.
Svarstant, koks faktorius labiausiai nulėmė didelį „Žalgirio“ pranašumą, aš vis tik įvardinčiau individualų meistriškumą. Naujieji LKL čempionai moka beveik viską. Tiesa, yra pora vienpusiškų žaidėjų – A. Bagatskis ir T. Beardas. Jie pasiekia rezultatą visada tuo pačiu keliu. Vienas tolimais metimais, kitas fizine jėga. Iš likusių galima laukti bet ko. Tą puikiai įrodė keletas A. Sabonio meistriškų perdavimų E. Cota, kuris sugebėdavo užsiimti vidurio puolėjo poziciją.
O ką turi „Lietuvos Rytas“? Daugumai šios komandos krepšininkų žodis universalumas svetimas. Pagrindinis komandos įžaidėjas negali kontroliuoti žaidimo, nes nesugeba kontroliuoti savęs. Dalis atakuojančių gynėjų ir lengvųjų krašto puolėjų tik ieško progos mesti iš toliau, net nemėgindami suklaidinti varžovo žaidžiant vienas prieš vieną (išimtis – nebent R. Šiškauskas ir M. Lukauskis). Iš aukštaūgių rimtose varžybose tik R. Javtokas realiai pavojingas baudos aikštelėje. Anksčiau bent J. Kazlausko įdiegta tvarka ir gera gynyba padėdavo komandai kažką pasiekti. K. Kemzūra, atrodo, apskritai daugiau remiasi entuziazmu.
Čempionai aiškūs ir galime pagalvoti, ko gero sulaukėme iš šio LKL sezono. Teigiamų dalykų tikrai buvo. Atkakli kova turnyro lentelės viduryje, puiki serija grumiantis dėl trečiosios vietos (ji tebesitęsia). Galų gale, A. Sabonis pirmą kartą tapo Lietuvos čempionu. Smagu. Tačiau, kaip jau minėjau, pagrindinės sezono puošmenos, įnirtingos finalinės serijos, mes nesulaukėme. Tikėsimės, kitais metais bus geriau.
