Atsakymas lyg ir turėtų būti paprastas. Paimi visų olimpiadų medalius, sudedi ir žinai tiesą. Tik kad skaičiuoti šiuo atveju galima labai įvairiai. Ar sovietiniais laikais iškovotus medalius galima priskirti Lietuvai? O kaip daryti su išeiviais, kurie taip pat kartais neblogai pasirodydavo žaidynėse?
Į antrąjį klausimą galima atsakyti gan paprastai. Lietuvių kilmės sportininkai atstovavo savo šalių delegacijoms, o ne Lietuvai ir jų medalių jokiu būdu negalima priskirti mūsų šalies olimpiniam kraičiui. Taigi neverta priskaičiuoti dviejų JAV plaukikės Albinos Osipavičiūtės aukso medalių, laimėtų 1928 m. Paryžiuje, ir Prano Lubino triumfo su JAV krepšinio rinktine 1936 m. Berlyne.
Sunkiau su sovietiniais laikais. Viena vertus, atstovauta kitai valstybei. Kita vertus, atstovavimas buvo priverstinis, o SSRS viduje vis tiek būdavo išskiriama, kas atstovavo Lietuvai, o kas, tarkim, Kirgizijai. “Sovietinius” medalius be didelių sąžinės priekaištų galima pavadinti lietuviškais. Tik su dviem išlygomis. Pirma, ne visi lietuviai atstovaudavo savo respublikos sporto klubams ar draugijoms. O kartu ir Lietuvai (net SSRS viduje). Taip ne Lietuvai atstovaudamas penkiakovininkas Stasys Šaparnis su TSRS rinktine iškovojo sidabrą. Antra, didelę dalį medalių lietuviai iškovojo ne vieni. Krepšinyje, rankinyje, irklavime ir net lengvojoje atletikoje jiems padėdavo atletai iš kitų respublikų. Taigi šiuos medalius galima vadinti tik pusiau Lietuvos.
Juo labiau kad kartais juos visus skaičiuojant, popieriuje išeina tiesiog pavydėtini pasiekimai. Kaip atskiri medaliai priskaičiuojami visi keturi krepšininkų auksiniai laimikiai 1988 m. Seule ir pan. Patogumo dėlei tokius medalius siūlau pavadinti “pusiniais”. Toks terminas neturėtų įžeisti sportininkų. Asmeniškai jie šimtu procentų nusipelnė būti vadinami medalininkais, bet čia kalbama apie šalį.
Apsibrėžus tokias sąlygas, tampa iš tiesų nesunku suskaičiuoti, kiek medalių laimėjo Lietuva. Ir kiek iš jų buvo “pusiniai”. Iki Antrojo pasaulinio karo mūsų sportininkai dalyvavo 1924 ir 1928 m. olimpiadose, bet dalyvavimu ir apsiribojo. TSRS sudėtyje lietuviai debiutavo 1952 m. Helsinkio olimpiadoje. Trys lietuvių krepšininkai Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius ir Kazys Petkevičius pasipuošė sidabro medaliais.
Po ketverių metų Romoje trys krepšininkai (K. Petkevičius, Algirdas Lauritėnas ir Stanislovas Stonkus) vėl gavo sidabrą. Džiugu tai, kad buvo ir medalių, kuriuos lietuviai iškovojo tik savo jėgomis. Ėjikas Antanas Mikėnas buvo antras, o boksininkas Romualdas Murauskas - trečias. 1960 m. medalių buvo mažiau, tačiau nė vieno iš jų negalima pavadinti “pusiniu”. Sidabrą gavo akademinio irklavimo meistrai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius, irklavę dvivietę. Tai grynai lietuviškas ekipažas ir pagal dabartinį skaičiavimą pasiekimas duotų šaliai vieną sidabro medalį. Bronzą pridėjo ieties metikė Birutė Kalėdinė.
1964 m. Tokijuje sekėsi prasčiau. Tik boksininkas Ričardas Tamulis gavo sidabro medalį. 1968 m. Meksike pagaliau iškovotas ir auksas. Boksininko Dano Pozniako potencialus varžovas finale rungtis negalėjo ir mūsų sportininkas tapo čempionu. Puikiai pasirodė sunkiasvoris Jonas Čepulis, tik finale pralaimėjęs būsimai profesionalaus bokso legendai G. Foremanui. Buvo ir “pusinių” medalių. Modestas Paulauskas gavo bronzą su krepšinio rinktine, o keturi irkluotojai - su tarybine aštuonviete.
1972 m. Miunchene abu laimėti aukso medaliai buvo “pusiniai”. Su krepšininkais olimpiadą laimėjo M. Paulauskas, o kanojų 1000 m irklavimo distancijoje Vladas Česiūnas nugalėjo su Tadžikijai atstovavusio J. Lobanovo pagalba. Sidabrą bėgdama 800 m iškovojo Nijolė Sabaitė. Po ketverių metų Monrealyje auksas lietuviams atiteko vėl tik komandinėse sporto šakose. Pirmą kartą buvo surengti moterų krepšinio ir rankinio turnyrai. Juos su TSRS rinktinėmis laimėjo atitinkamai Angelė Rupšienė ir Aldona Česaitytė. Pastaroji, beje, prie pergalių prisidėjo gan simboliškai. Irkluotoja Klavdija Koženkova iškovojo sidabrą aštuonvietės, o jos kolega Vytautas Butkus - keturvietės sudėtyje. Genovaitės Ramaškaitės ir Leonoros Kaminskaitės porinė dvivietė tenkinosi bronza, kaip ir plaukikas A. Juozaitis.
Maskvos olimpiadoje lietuviai galėjo džiaugtis 11 medalių. Be kitų respublikų atstovų pagalbos auksą iškovojo plaukikai Lina Kačiušytė ir Robertas Žulpa. Monrealio pasiekimus pakartojo A. Rupšienė ir A. Česaitytė. Prie jų prisijungė krepšininkė Vida Beselienė ir rankininkė Sigita Mažeikaitė. Bėgikas Remigijus Valiulis gavo auksą su komandos draugais 4x400 m estafetėje. Sidabro medaliu pasipuošė rankininkas Voldemaras Novickis. Bronzos - krepšininkas Sergejus Jovaiša ir su TSRS aštuonviete irklavę Jonas Narmontas bei Jonas Pinskus.
1984 m. Los Andželo žaidynėse TSRS, o kartu ir lietuvių sportininkai dėl politinių priežasčių nedalyvavo. O štai Seulo olimpiada buvo dar sėkmingesnė nei Maskvos. Tiesa, dauguma medalių vėl buvo “pusiniai”. Tik dviratininkas Gintaras Umaras laimėjo asmenines persekiojimo lenktynes. Jis su Artūru Kaspučiu bei kitais komandos draugais triumfavo ir komandinėse lenktynėse. Auksą iškovojo keturi krepšininkai, futbolininkai Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis, rankininkas V. Novickis. Būsimas pirmas nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas Romas Ubartas tada tenkinosi antra vieta, kaip ir 1500 m bėgikė Laima Baikauskaitė bei plaukikas Raimondas Mažuolis, plaukęs tik estafetės 4x100 m kvalifikacijoje. Bronzą laimėjo dviratininkė Lina Zilporytė ir krepšininkė Vitalija Tuomaitė.
Kas buvo toliau, visi žinome. Trys olimpiados, per kurias iškovoti trys aukso ir penki bronzos medaliai. Pats laikas ir paskaičiuoti. Vieni, be kitų pagalbos Lietuvos sportininkai iškovojo 7 aukso, 7 sidabro ir 10 bronzos medalių (be žiemos olimpinių žaidynių). Suprantama, krepšininkų ar irkluotojų pasiekimai čia skaičiuojami kaip vienas medalis. “Pusinių” medalių (juos dar galima pavadinti asmeniniais) gerokai daugiau: 18 aukso, 10 sidabro ir 9 bronzos. Nieko nuostabaus, nes skaičiuojant asmeniškai keturi krepšininkai ir uždirba keturis medalius, o ne vieną.
Išskyrus tarpukarį, dar nebuvo tokių žaidynių, į kurias nuvažiavę lietuviai neparsivežtų bent vieno medalio. Tikėsimės, ši šauni tradicija nenutrūks. Juo labiau kad po Sidnėjaus olimpiados išaugusio apetito vienas ar du medaliai nepatenkins.
