Kas ketverius metus Graikijoje, deivės Heros šventykloje, uždegama olimpinė ugnis, kuri keliauja į žaidynes organizuojantį miestą. Šį kartą kelias netolimas, tik iki Atėnų. Ir laukti liko nebedaug. Iš grupelės entuziastų sukurto kuklaus renginio olimpiada tapo didžiausia pasaulio švente, kuria vėl galėsime pasidžiaugti rugpjūčio 13-29 dienomis.
1896 m. balandžio 6 d. Atėnuose pirmą kartą 300 asmenų choras sugiedojo graikų kompozitoriaus S. Samaros “Olimpinę kantatą”, vėliau tapusią oficialiu žaidynių himnu. Olimpiadoje dalyvavo 241 atletas iš 14 pasaulio šalių, kurie išsiaiškino nugalėtojus devyniose sporto šakose. Dabar iš tokių skaičių galima pasijuokti. Sekant “geromis” antikos tradicijomis, moterys žaidynėse nedalyvavo. Kiek peno apmąstymams mūsų emancipuotai visuomenei!
Per 108 metus daug kas pasikeitė. Teko įveikti dabar jau neįprastus techninius sunkumus, atsikratyti kvailų prietarų. Pirmosios olimpiados maratono nugalėtojas graikas S. Louisas buvo viso labo piemuo ir batus bėgimui gavo iš savo kaimo žmonių. Atletams tekdavo kovoti ne tik dėl pergalės. 1200 m. plaukime laivas tiesiog nuplukdė dalyvius į jūrą ir paleido kapanotis į krantą. Buvo šalta ir nugalėtojas vengras A. Hajosas daugiau galvojo ne apie pergalę, o apie tai, kaip nenuskęsti. Net 1960 m. sąlygos dar nė iš tolo neprilygo šiandieninėms. Romos olimpiadoje per SSSR ir Puerto Riko krepšinio rinktinių varžybas “centras” A. Petrovas pakibo ant lanko ir nugriovė ne tik krepšio konstrukciją, bet ir sienelę, ant kurios ji laikėsi. Rungtynės buvo pratęstos tik kitą rytą.
Sunku buvo ir lietuviams. 1924 m. Paryžiuje mūsų futbolininkai pralaimėjo šveicarams 0:9. Dviratininkai visai nebaigė distancijos. Matyt, kelionėje į Paryžių naudotasi ta pačia transporto priemone, kaip ir trasoje… Užtat 1936 m. Frenkas Lubinas laimėjo krepšinio varžybas rungtyniaudamas JAV rinktinėje. Po trejų metų amerikietis Frenkas mitriai tapo lietuviu Pranu ir padėjo tiems, kurių dabar “tik trys milijonai”, laimėti Europos čempionatą.
Moterų ignoravimas anaiptol nebuvo vienintelis prietaras, kurį reikėjo įveikti. 1908 m. Stokholme negalėjo vykti boksininkų dvikovos, nes jas draudė Švedijos įstatymai! 1936 m. Berlyne naciai ruošėsi stebėti baltosios rasės triumfą. O pamatė, kaip juodaodis lengvaatletis J. Owensas laimėjo keturis aukso medalius, paversdamas niekais visą propagandą. Atleto seneliai dar buvo vergai… 1968 m. Meksikoje per JAV ir Senegalo rungtynes amerikiečių juodaodžiai ir baltaodžiai krepšininkai susimušė tarpusavyje! Tai nesutrukdė JAV laimėti rezultatu 93:36. Laimei, prietarų lieka vis mažiau. Olimpinėse žaidynėse vienybės ir taikos dvasia nugali skirtumus.
Ir vis dėlto kodėl olimpines žaidynes galima vadinti didžiausia pasaulio švente? Juk tai tik sportas. Maža to, tokiose prestižinėse sporto šakose kaip futbolas, tenisas ar boksas olimpinis aukso medalis anaiptol nėra didžiausias pasiekimas. Atsakymas paprastas. Olimpinės žaidynės nėra paprasčiausias bėgiojimas ar šokinėjimas. Jos atspindi geriausias sporto ypatybes. Bent vienoje srityje pranašumas bandomas įrodyti taikiai ir sąžiningai, kitaip nei politikoje, ekonomikoje ar juo labiau karuose. Beje, susidūrimas su politika olimpiadoms neatneša nieko gera. 1972 m. Miunchene arabų teroristams dalį Izraelio delegacijos paėmus įkaitais, žuvo 12 nekaltų žmonių. Dalinio boikoto sulaukė žaidynės Maskvoje bei Los Andžele 1980 ir 1984 metais.
Kodėl net sportu nesidomintys žmonės seka olimpiadų įvykius? Čia atsakymai bent keli. Visų pirma tai reta proga suliepsnoti patriotizmui mūsų širdelėse, nualintose kasdienybės rūpesčių. Juk taip malonu atsibudus rytą sužinoti, kad yra pasaulyje tokia šaulė D. Gudzinevičiūtė ir kad ji nušluostė nosį visoms savo “ginkluotoms kolegėms”. O po netaiklaus Š. Jasikevičiaus metimo Sidnėjaus olimpiados pusfinalyje net suaugę vyrai slėpėsi tualetuose, norėdami išsiverkti. Žaidynėse net pralaimėjimas gali virsti pergale. Boksininkas R. Čepulis 1968 m. aiškia persvara pralaimėjo finalinę dvikovą. Jo varžovas J. Foremanas vėliau tapo vienu garsiausių visų laikų profesionalų. Taigi šiuo atveju ir pralaimėjusieji neteisiami.
Kiekviena olimpiada turi savo didvyrius, kurie gali būti pavyzdžiu ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems. Šuolininkas į tolį B. Beamonas Meksike kvalifikacinėse varžybose vos neiškrito, nes du kartus užmynė ant linijos. Finale jis nušoko 8,90 m ir pagerino pasaulio rekordą 55 cm. Miunchene suomių policininkas L. Virenas nukrito bėgdamas 5000 m, tačiau atsikėlė ir laimėjo šias bei 10000 m varžybas. Po ketverių metų abu pasiekimus suomis pakartojo. Pavyzdžių daug, kartais ir gan egzotiškų. Švedų šaulys O. Swahnas 1908 m. iškovojo du aukso medalius, būdamas 60 metų amžiaus. 1912 m. jis vėl laimėjo auksą. Po Pirmojo pasaulinio karo 72 m. senolis sugrįžo, kad 1920 m. laimėtų sidabrą!
O svarbiausia, nepakartojama dvasia, kurios nepamiršti padeda seni ritualai. Devizas “Citius. Altius. Fortus” (“Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau”), kurį sugalvojo dominikonų šventikas H. Didonas 1891 m., norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti, siekti dvasinės ir fizinės harmonijos. Nepakartojamos olimpinės ugnies kelionės. 1956 m. ji per vandenyną pasiekė Melburną lėktuvu… šachtininkų lempoje. Į Meksiką ugnis keliavo K. Kolumbo maršrutu ir buvo uždegta Mėnulio šventykloje senajame Teotihuakano mieste.
Yra ir kitas olimpinis šūkis - svarbiausia ne laimėti, o dalyvauti. Labai teisingas šūkis daugumai dalyvių. Na, bet mes žinome, kad jis ne visą laiką teisingas. Juk taip smagu laimėti. Ir kažkas sielos gelmėje sako, kad laimėsime. Tai balsas, kuris girdisi visada. Š. Jasikevičius dar pataikys savo lemiamą tritaškį!
