Savo malonumui visada keliauju tik vasarą. Visais kitais metų laikais man tenka keliauti išimtinai darbo reikalais, tempti sunkius lagaminus ir nešiojamąjį kompiuterį, maloniai šypsotis tada, kai oponentas atstovauja kitai, net vaikui aiškiai neteisingai rinkodaros mokyklai. Tačiau ši kelionė tapo išimtimi. Įsimintina išimtimi…
Viena mano draugė, gavusi tarptautinę stipendiją, išvyko mokytis į Londoną. Ji gyveno su kita lietuve, bet joms akivaizdžiai buvo liūdna šaltų girtuoklių anglų apsupty. Jos ėmėsi kviesti lietuvių kilmės asmenis apsilankyti jų kukliame kambaryje studentų bendrabutyje rytiniame Londone ir taip praleisti keletą neužmirštamų dienų protestantiškos anglosaksų kultūros lopšyje. Vieną dieną troškimas išvysti kultūros paminklus, matytus anglų kalbos vadovėlyje, užgraužė mane tiek, kad trenkiau atostogų prašymą savo bosui ant stalo ir patraukiau laimės ieškoti…
Nutariau keliauti prabangiai ir saugiai. Apskaičiavęs autobusų avarijų ir lėktuvų nukritimų santykį, nutariau pasirinkti vadinamuosius metalinius paukščius. O kodėl gi ne? Maitinimas, girdymas, gražios stiuardesės ir maloniai nuteikiantis didybės jausmas, skrendant virš debesų linijos.
Išlipęs Getviko oro uoste, staiga praregėjau, kad atskridau viena diena per anksti. Tautietės minėjo, kad prieš mane bus didelė lietuvių delegacija, apimta troškimo, analogiško manajam. Kadangi jos gyveno mažame kambarėlyje, delegacijos nariai jau buvo “priskirti” prie kitų studentų kambarių. Jie gal nors ir nelabai patenkinti kažką murmėjo sau po nosimi, bet sutiko įsileisti su sąlyga, kad ir patys galės prisigerti atvykėlių sąskaita. O daugiau vietos nebuvo.
Taigi aš buvau vienišas, pamestas ir niekieno nemylimas visame Londone. Emigravusių bičiulių telefonų ir adresų neturėjau. Besibaigiančio vasario vėjas taršė mano plaukus… Aš stovėjau ir žiūrėjau į dangų… Ėmė kristi lietaus lašai ant mano skruostų ir atrodė, kad ašaros temdo mano nuostabias žydras akis…
Apibendrinant, tai buvo slegianti mintis, kurią buvo galima numalšinti tik skardine alaus. Sunkiai atsidusęs, užsimetęs kuprinę ant peties, patraukiau ieškoti viešojo transporto.
Išlipęs kažkurioje Londono priemiesčio stotelėje, nekantriai apsidairiau, ieškodamas pažįstamų pavadinimų “T-Market”, “Rimi” ar dar ko nors. Nieko tokio nebuvo. Tik tvarkingi kotedžai ir praeiviai, besišnekučiuojantys londoniečių tarme. Vis dėlto, paklaidžiojęs kokias dešimt minučių, suradau kažkokią krautuvėlę. Joje, stebimas budrios pakistaniečio (arba indo) akies, apėjau lentynas ir sustojau prie alaus skyriaus.
Rikiavosi nieko nepažįstamų skardinių eilė su pavadinimais, kuriuos buvau matęs tik užsienio reklamose. “Stella Artois”… “Fosters”… Brangu… Kažkoks vietinis produktas… Skardinė atrodo nekaip. Galų gale radęs rudą “Carlsberg” skardinę, ant kurios šono puikavosi, atrodo, 7% įrašas, nutariau apsiriboti pažįstamu prekiniu ženklu.
Veltui aš taip padariau. Kai išėjęs iš krautuvėlės numalšinau troškulį, prie pat durų vienu mauku išsiurbdamas vos ne pusę skardinės, pajutau, kad praeiviai keistai žvelgia į mane, o aš jaučiuosi girtas. Sutraukiau “Barclay” cigaretę. Pasijutau dar girtesnis. Žiūrėdamas į londoniečius gudriomis girtomis akimis, ėmiau įtarti, kad čia arba nėra įprasta, arba irgi draudžiama gerti gatvėse.
Vėliau stebėjau jaunimą, bet alaus skardinių jų rankose nė karto nemačiau. Tik kolas ir kitokius panašaus tipo gėrimus. Viduje jaučiausi tikresniu vyru ir patyliukais krizenau…
Kadangi alus buvo išgertas, reikėjo kažkuo užsiimti. Nutariau pasibastyti po priemiestį ir pajusti “angliškumo” dvelksmą. O tada, kai pradės temti - važiuoti į centrą. Iš draugų pasakojimų žinojau, kad jeigu esi pirmą kartą Londone, išlipus tokiu metu “Oxford” arba “Picadilly Circus”, pamačius minias žmonių, apšviestas vitrinas ir didžiai godotinus kultūros paminklus, apima euforijos jausmas.
Taip ir atsitiko.
Vis dėlto net ir po euforijos antplūdžio galų gale juk kažkur reikėjo nakvoti. Apėmė nuovargis. Kuprinė vis labiau slėgė pečius. Todėl kultūros vertybės pasidarė sunkiai pasiekiamos ir mažai įdomios. Girtumas jau buvo seniai išgaravęs, o “Barclay” pakelis pasibaigęs. Euforijos jausmas išdavikiškai susitraukė į nedidelį pasitenkinimą.
Sėdėdamas ir ilgesingai žiūrėdamas į pakistaniečių (arba indų) užeigos gilumą, mąsčiau apie sunkią emigranto dalią ir aplinkinių atjautos stoką. Svajojau apie lūšnelę su židiniu, dvimetriniu medžiokliniu šunimi, viskio litru ir airių kilmės mergina. Taip bemąstydamas ir supratau, kad tikro žemynų perėjūno laimė glūdi tik vienoje vietoje - Hetrou oro uosto laukiamojoje salėje. Neklauskite menininko racionalių priežasčių, kodėl jis tai sugalvojo…
Metro nunešė mane į vakarus ir aš atsidūriau vieno iš didžiausių oro uostų viduje. Kadangi neturėjau ką prarasti, narsiai žygiavau (na, nešė eskalatoriai) nesibaigiančiomis perėjomis. Niekam nesukėlęs įtarimo pasiekiau kažkokią laukiamąją salę. O čia jau buvo pilna konkurentų…
Apimtas švento pykčio, kad kažkas pasisavino mano idėjas, vaikštinėjau ir ieškojau tuščio suolo. Štai čia Juodojo kontinento atstovai… Ne, aš ne rasistas. Bet įtariau, kad jie tik ir taikosi iš mano kišenės nugvelbti Londono metro planą. Štai ten - dar tos pačios rasės atstovų kolonija, besišnekučiuojanti nesuprantama kalba.
Galų gale nusprendžiau “nesiparinti” ir susiradau sau vietą tarp kitų rasių atstovų. Netgi mačiau asmenų, kurie ramiai sau snaudė, pasistatę šalia savęs laikrodžius. Pasidėjęs galvą ant kuprinės, visus daiktus iš išorinių kišenių perkraustęs į vidines (sakė man tėvelis, kad su nepažįstamais neprasidėčiau ir saugočiau daiktus), tikėjausi užmigti. Deja…
Kažkokie beširdžiai ėmė važinėti plovimo mašinomis, aiškiai Londono imigracijos tarnybos slaptieji agentai leido trankią muziką iš netoliese esančios maitinimo įstaigos, o kažkas vis pakildavo, išeidavo ir jau niekada, niekada nebegrįždavo… Tačiau į jų vietas guldavo kiti…
Taip beveik ir nenusnūdęs, neramiai sulaukiau paryčių. Liūdnu veidu nuslinkau link metro. Išlipau centre. Londoną dengė tirštas rūkas. Buvo labai šalta. Tik keli praeiviai ir policininkai palaikė man kompaniją. Koks vienas kitas SMS būtų praskaidrinęs nuotaiką. Tačiau nė vieno per visą dieną, vakarą, naktį ir paryčius… Pradėjau sizifišką kelionę po turistiniame gide pažymėtas privalomas vietas…
Jau sutemus vakare atsidūriau Haid parke. Nuotaika vėl buvo pakili. Juk apėjau didelę dalį vietų, apie kurias skaičiau: Britų muziejus, Vestminsteris, karalienės rūmai, Šv. Pauliaus katedra, Soho, Dauning Strytas ir taip toliau. Suspėjau pasitrainioti tarp japonų senukų ekskursijų ir pasiklausyti jų gidų.
Pavargęs susmukau ant suoliuko. Kadangi niekur nemačiau policininkų, išsitraukiau alaus skardinę ir laimę pažinusio žmogaus veidu jį sau gėriau, žiūrėdamas į tvenkinį ir šypsodamasis beprasmiška turisto šypsena. Mačiau kažkokį vaikiną ir merginą, taku lėtai artėjančius link manęs. Kas man, aš sau sėdžiu patenkintas ir jie man nė trupučio neįdomūs.
Jie sustojo. Vaikinas paklausė, ar aš esąs turistas. Šiek tiek nustebęs atsakiau, kad taip. Taip krito į akis? Ji tada paklausė, ką taip vėlai darau parke. Na, hm, geriu alų, o ką? Mergina pasiteiravo, ar turiu kur nakvoti. Atsakiau, kad manęs laukia draugai Rytų Londone. Tada jie man palinkėjo “turėti gerą laiką” ir takeliu neskubėdami nuėjo toliau. Visas sutrikęs susirinkau savo skurdų turtą ir skubiai pasišalinau. Tačiau netrukus mane ėmė nepaliaujamai kankinti sąžinės balsas, pagiežingu balsu vis aiškindamas, kad gal jie norėjo išmėginti pasimylėjimą trise, o aš sužlugdžiau jų tyras svajones. Ir pats to neišmėginau, kvailelis. Taip grauždamasis dėl neišnaudotų galimybių ir savo valios silpnumo, metro pasiekiau Rytų Londoną.
Draugė, sužinojusi apie mano nakvynę Hetrou, ėmė grąžyti rankas, beveik verkti ir garsiai smerkti mane dėl tokio nesuprantamo elgesio. Juk aš galėjęs atvykti ir ji tikrai būtų suradusi kokį kampą. Tačiau aš aiškinau esąs kuklus ir nepretenzingas vaikis, kad mane išmušąs raudonis nepažįstamų žmonių akivaizdoje, kad nenorėjęs griauti jų suplanuotos dienotvarkės, kad drovėjęsis valgyti jų dešrą ir atsidaręs šaldytuvą bei tingiai kasydamasis pilvą, mąstyti, kurią čia alaus skardinę išsirinkus.
Pirmajam draugės šokui praėjus, draugiškai susėdome vakarienės. Reikia paminėti, kad, be mano draugės ir jos kolegės, dar buvo atvykusi jauna sutuoktinių pora iš Lietuvos. Na, kuo daugiau kompanijos - tuo linksmiau, todėl guviai puolėme atkimšinėti degtinės ir viskio butelius, negailėdami pilti vienas kitam jų turinį ir sakyti įmantrius tostus už Tėvynę. Darėmės vis artimesni vienas kitam. O ypač pajutau nenugalimą brolybės jausmą draugės kolegei. Ji buvo blondinė, tad supratau, kad tai yra mano viso gyvenimo svajonių moteris (nieko negaliu sau savimi padaryti, tad atleiskite). Muzika yra nepaprastai svarbus dalykas man… Muzika yra jos aistra… O kai netrukus išaiškėjo, kad mus sieja dar ir meilė to paties stiliaus muzikai, aš vos neapsiverkiau iš laimės. Tik vienas žingsnis ir aš tuoj įgyvendinsiu žydriausią vyrų svajonę apie kekšę lovoje, kažką virtuvėje ir daugiau neprisimenu. Ji man darėsi sulig kiekviena akimirka vis gražesnė ir intelektualesnė. Išėjome parūkyti į virtuvėlę. Kalbėjomės kažkokius niekus. Aš ištraukiau jai iš pirštų cigaretę ir įmečiau į kažkokios gėlės vazoną. Mergina tylėdama žiūrėjo į mane, puikiai suprasdama, kas dabar bus.
Tačiau čia nei iš šio, nei iš to pasirodė mano nelemtoji sąžinė ir ėmė įkyriai man priekaištauti. Metė į akis vaizdą mano merginos, Lietuvoje liūdnai sėdinčios priešais televizorių ir vis gyvenančios viltimi sulaukti žinutės iš mylimojo Londone. Vis pasižiūrinčios į mobiliojo telefono ekraną…
Laimei, po trumpos vidinės kovos širdį veriančių vaizdų pavyko atsikratyti.
Žengiau prie išsvajotosios blondinės. Kūnu prispaudžiau prie sienos. Ėmėme glamonėtis. Be abejonės, to buvo maža, todėl akies krašteliu ieškojau, kur čia būtų galima įsitaisyti patogiau. Vienintelė tokia vieta tebuvo stalas, tad tarp baldų labai profesionaliai manevruodamas mergina ir neatitrūkdamas nuo glamonių, pasiekiau jį ir pasodinau ją ant stalo krašto.
Ir čia įvyko katastrofa. Stalas ėmė traškėti ir griūti ant šono. Pasipylė kažkokie produktai. Indai. Puodai. Kilo siaubingas triukšmas. Į koridorių išbėgo mano draugė. Kitų kambarių gyventojai. Draugė, supratusi reikalo esmę, puolė juos raminti, vis nepraleisdama progos akimis pažaibuoti į mūsų pusę.
Tarsi nieko nebūtų įvykę, palikau savo nesėkmingą meilužę tvarkytis (nors ji ir šūktelėjo, kad padėčiau) ir grįžau į kambarį. Vedęs lietuvis jau buvo “lūžęs” ir saldžiai miegojo lovoje, o jo žmona vieniša sėdėjo prie stalo. Matėsi, kad ir jai jau gerai.
Atsisėdau šalia. Uždėjau ranką jai ant kelio. Ji pasižiūrėjo į kelį. Į mane. Bet nieko nesakė. Tik šypsojosi. Ėmiau šnabždėti jai į ausį komplimentus, skaitytus, matyt, “Romeo ir Džuljetoje”. Lyginti jos akis su neišsemiamais žydrais ežerais. Jos odą - su šilku, išaustu tolimosiose Rytų šalyse ir karavanų atvežtais į laukinę Europą. Na, ir taip toliau.. Aišku, ji neišlaikė ir ėmė kvatotis. Susinervinęs, kad mano planas neišdegę ir buvo paniekinti kūrybos vaisiai, atšlijau ir grįžau į virtuvę.
Kitą dieną mano “meilužė” papasakojo, kad yra ištekėjusi, tačiau liberalių pažiūrų.
Likusios dvi dienos Londone praėjo kaip viena akimirka. Draugiškai sugyvenome, linksmai gėrėme ir lankėme vietas, kurių nežino turistai. Susitarėme, kad viskas, kas Londone įvyko, taip ir liks ten. Taip ir atsitiko.
