Ir štai aš eilinį sykį komandiruotėje. Šį sykį mano kompanionai - bendradarbis ir dar vienas bendradarbis. Sėdime prabangiame bendrovės automobilyje. Odinės sėdynės stipriai, bet švelniai glosto savimeilę. Išdidžiai žiūrime pro langus į lenkiamus automobilius. Traukiame “Parliament” cigaretes.
Jeigu važiuodami tokiu automobiliu rūkytume ką nors kita, pakelės grybų pardavėjai rodytų pirštais ir demonstruotų pigia dantų pasta valytus dantis. Mūsų snobiška savimeilė to neiškęstų. Aš ir dar vienas kolega maukiame alų, kurio prisipirkome ilgai kelionei. Kelionė laukia tikrai tolima. Į Budapeštą, vis dėlto…
Kadangi automobilyje sėdi jauni, žavūs ir pasiturintys vyriškiai, kalbama, aišku, tik apie merginų medžioklės Vilniaus baruose ypatumus. Kiekvienas giriamės, kad negalime, na tiesiog negalime pasislėpti nuo gausių gerbėjų dėmesio. Kiekvienas išraitome po vis šaunesnę istoriją. “Lūzerių” tarp mūsų nėra.
Siena. Lenkija. Laukia nuobodžiausioji maršruto dalis. Aš, didžiuodamasis savo literatūrinės lenkų kalbos žiniomis, tobulu Rytų Lietuvos lenkų akcentu skaitau gyvenviečių pavadinimus. Pasakoju, kad visas lenkes reikia vadinti Agnieškomis. Šiltų žodžių skiriu lenkų nacionalinei virtuvei, pagrindinį dėmesį skirdamas Stumbrinei ir “Zywiec” alui. Esu tikras, kad kylu bendradarbių akyse. Netrukus mano fundamentalus etnokultūrinis išsilavinimas nebepasiūlo naujų temų. Todėl po trumpos pauzės vienas kitam pradedame pasakoti baisias istorijas, kurias pasakojo draugų bičiulių draugai apie tai, kaip Lenkijoje pikti mafijozai atėmė gražius ir naujus lietuvių automobilius.
Temsta. Alus daro savo, todėl norisi trumpam nerti į miško tankmę ir kelias akimirkas pabūti vien tik su savimi. Tačiau kažkaip nedrąsu. Vingiuoja tuščias kelias. Aplink miškai. Jeigu dabar iš krūmų iššoktų mafijozų būrys su ištiesintais dalgiais ir spragilais, pagalbos niekada neprisišauktume. Vairuotojas prognozuoja, kad mafijozai dar atimtų ir vyriškumą. Tai gąsdina, bet prigimtis daro savo. Iš pradžių draugiškai, o paskui vis agresyviau imame prašyti, kad jis sustotų. Vairuotojas nesutinka, gindamasis, kad nemato vietų, kur galėtų nepažeisdamas taisyklių sustoti.
Galų gale sustojome prie dengtos autobusų stotelės. Vairuotojas surinko pagalbos telefono numerį ir rūsčiai suraukęs kaktą, budriu pasieniečio žvilgsniu stebėjo kelią. Mes kaip įgelti nubėgome už stotelės ir atsigriebėme už visą dieną.
Mafijozai užklupti nespėjo.
Pravažiavus Krokuvą, smagiai lekiant pietinės Lenkijos kalneliais, tykiai prisėlino badas ir nuovargis. Civilizacijos aplink nebuvo nė kvapo. Vien tik moteliai, degalinės ir užeigos. Brangių viešbučių neradome net pasišviesdami limuzino žibintais. Nors ir jausdami teisėtą susierzinimą, ėmėme svarstyti galimybę apsistoti pakelės motelyje. Net nekilo abejonių, kad ten mūsų jau tyko vagys, automobilių grobikai, plėšikai, reketininkai, pigios prostitutės, patiekalai iš katienos ir šunienos bei tris mėnesius neskalbta patalynė.
Lietuvių liaudies burtai picai išsikviesti
Sustojome prie pastato, kuris atrodė padoriausias - matėme stovinčių brangių automobilių su užsienio numeriais. Matyt, tai buvo vienintelė Lenkijoje užuovėja padoriems žmonėms nuo svieto perėjūnų, vairuojančių didelius sunkvežimius su priekabomis.
Niūriais veidais įėjome į holą. Aš, kaip nuostabus lenkų kalbos žinovas, turėjau vadovauti personalui, atsidavusiai mus aptarnaujančiam. Tačiau staiga netekau kalbos dovanos…
Mačiau jauną motelio administratorę, kuri mums draugiškai šypsojosi… Objektai regėjimo lauko pakraščiuose nebeegzistavo. Šiek tiek garbanoti šviesūs plaukai, šypsena, rudas įdegis, iškirptė, kuri paryškino tai, ko tikrai gamta, ohoho, nepašykštėjo… Mėginau surasti žodžių, kurie apibūdintų mano ir kompanionų poreikius, bet sąmonėje kurį laiką it žalia neoninė iškaba mirksėjo vienintelis žodis: SEX.
Šiaip taip susitvardžiau. Kukliai nudelbęs akis į jos iškirptę, mintyse į rišlius sakinius dėliojau lenkiškus žodžius. Prabilau angliškai. Nuostabioji lenkė šypsojosi, bet buvo akivaizdu, kad mano skleidžiami garsai jai turėjo tiek pat prasmės, kiek ir bizonų baubimas. Atsidusęs, nesėkmingai pamėginęs pakeisti žvilgsnio kampą šiaip taip lenkiškai išstenėjau mūsų niekingus žemiškus troškimus.
Motelio kambaryje, be abejonės, vyravo viena tema. Kalbėjomės apie negailestingo likimo į užkampį nublokštą gražuolę, kurią kitu metu ir kitoje vietoje mes, nuostabūs vyrai, būtume padarę laimingą. Palengva kalba nukrypo maisto link. Motelio virtuvė nebeveikė. Nutarėme užsisakyti picą. Vietinės telefonų knygos neturėjome, tad paskambinome pagalbos linija savo mobiliojo ryšio operatoriui į Lietuvą. Mergina kitame skaitmeninio ryšio gale niekaip negalėjo suprasti, ką ji turi bendra su pica. Norėdami galutinai įsitikinti, kad jos darbdaviai pagailėjo pinigų apmokymams, piktdžiugiškai paklausėme, kaip atidaryti alaus butelį be atidarytuvo. Tuščiai… Bet juk pagalba tam ir yra, kad padėtų netikėčiausiose situacijose, ar ne?
Alkanas susisukau lovoje į kamuoliuką ir apimtas didelio gailesčio sau, užmigau.
Slovakijoje buvo kalnai. Jais vingiavo kelias. Matėme didelį “Tesco” prekybos centrą. Policininkas paleido už juokingai mažą kyšį. Daugiau nieko toje šalyje gero nebuvo.
Banknotus vulgaris (lot. banknotas paprastasis) pagarbinimas
Vengrija sukėlė malonius vaikystės prisiminimus apie kapitoną Tenkešą…
Kai jau sutemus artėjome Budapešto link, vairuotojas padarė lemtingą klaidą, nesiklausydamas mano išmintingų patarimų, kaip teisingai važiuoti. Įvažiavome į mokamą greitkelį. Vienas kitam kvailai šypsojomės, pasižiūrėję į savo pinigines, kuriose nebuvo nė vieno forinto. Nors galėjome net ir nežiūrėti, nes tai žinojome ir taip. Bet tikėjomės stebuklo. Pravažiavome kelis mokamus posūkius į Budapeštą, tikėdamiesi, kad ta beprotybė tuoj baigsis. Jis vis tolo už mūsų nugarų… Lėkėme vis toliau, keikdami vairuotoją, kapitoną Tenkešą ir sveiku protu nesuvokiamą dalyką - mokamus greitkelius. Greitkeliai turi būti žmonėms, o ne žmonės - greitkeliams, kartojome vienas kitam. Apimti nevilties, mėginome sukti tai ten, tai šen, bet kortelių niekas nenorėjo priimti, prašė tik grynųjų. Mėginome įtikinti negailestingus cerberius, kad esame skurdžiai, slėpėme savo brangias drapanas po skarmalais, barstėmės galvas pelenais, rovėmės savo ir taip retas žandenas, bet niekas nepadėdavo. Užtekdavo jiems tik pažvelgti mūsų automobilio link, kai jų širdys suakmenėdavo ir jie imdavo šauktis policijos rūstybės.
Vis dėlto laimė nebuvo visiškai nusisukusi nuo mūsų. Kažkam, matyt, man, šovė išganinga mintis nusipirkti vengriškų pinigų iš pačių cerberių. Laimei, šiek tiek gerai konvertuojamos valiutos pavyko sukrapštyti.
Netrukus jau drąsiai pro atidarytus langus grūmojome šiai velnio išmonei - mokamam greitkeliui ir grasinome dar sugrįšią.
Rytoj būtinai skaitykite istorijos tęsinį.
