Nežinau, ar tokia mintis kyla visų vadinamosios opozicijos ir kai kurių koalicijos lyderių galvose, tačiau drįstu manyti, jog socialdemokratai ir valstybinės valdžios strateguotojai svarsto „geresnės“ koalicijos būrimo galimybę bei būdus.
Dabartinėje koalicijoje įtampą didina vis labiau į svarbiausio valstybės veikėjo vaidmenį įsijaučiantis Arūnas Valinskas, daugėja nepatenkintų numatytais vyriausybės veiksmais ir naujais mokesčiais, randasi vis naujų koalicijos partnerių iniciatyvų. Nepatenkintųjų gretas didina, sakyčiau, premjero nelankstumas – įtikėjimas mistiniu mokesčių „sulyginimu“ ir vadinamųjų PVM „lengvatų“ naikinimu.
Koalicijos suardymas nebūtų didelė staigmena, nes A. Valinsko „prisikėlusieji“ buvo suburti ir pašaukti kitokiai – centro kairės koalicijai kurti. Tačiau rinkimuose neįmanoma visko tiksliai sustyguoti. Kas galėjo pagalvoti, kad savo politines karjeras baigs, tikėkimės, ilgam, politinės korupcinės sistemos asai - Artūras Paulauskas ir Kazimiera Prunskienė. Tad „prisikėlusiems“ teko imti Seimo pirmininko postą jau centro dešinės koalicijoje, o dabar jie nesibodi šantažuoti premjero ir partnerių stumdami į postus verslo partnerius. Vadinamiesiems socialdemokratams svarbu neleisti, kad A. Kubilius priaugtų politinio svorio – juk jeigu jo vadovaujama vyriausybė sėkmingai įveiks, kaip manoma, dvejus trejus metus truksiančią krizę, tai vargu kas sutrukdys Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams triuškinamai laimėti kitus Seimo rinkimus ir nusipurtyti visokius „prisikėlusius“ bei „prisisiurbusius“. Tad pirmasis išbandymų metas A. Kubiliaus gali laukti patvirtinus biudžetą ir ėmus vykdyti vyriausybės programą.
Naujasis premjeras per trumpą laiką atliko didžiulį paruošiamąjį darbą: subūrė komandą ir sukūrė antikrizinį planą, kuriam pritarė dvi itin svarbios tarptautinės institucijos – Europos Komisija ir Tarptautinis Valiutos Fondas. Šių institucijų pritarimas neabejotinai sustiprino mūsų valstybės padėtį, o sykiu parodė, jog A. Kubiliaus darbas vertinamas tarptautiniu lygiu. Tačiau šitai, suprantama, neramina vadinamuosius socialdemokratus ir šešėlinius valdžios „strateguotojus“. Patvirtinus biudžetą palankus metas kurti naują koaliciją – perėmus valdžią nieko nebereikėtų daryti, tik „ištaisyti“ keletą A. Kubiliaus klaidų, o jau vėliau visas nesėkmes būtų galima versti ant opozicijos lyderio vaidmenį atliekančio to paties A. Kubiliaus galvos.
Keista, kad patyrusį politiką A. Kubilių jo ekonomikos patarėjai įtikino taip supaprastintai spręsti vadinamąjį PVM „lengvatų“ klausimą. Derėtų gerai pagalvoti, ar šiuo atveju apskritai esama kokių lengvatų. Gal tai tiesiog visuomenės gyvenimo ir ekonomikos valdymas taikant įvairų PVM. Gyvenime ir ekonomikoje daug įvairovės, todėl įvairus ir PVM. Sunku būtų įsivaizduoti valstybei svarbių inovacijų ir žinių ekonomikos sričių plėtrą be sumažintų ar atidėtų mokesčių bei valstybės subsidijų. Tad kodėl kalbama apie „lengvatas“? Dėl kelių svarbių dalykų.
Kalbėdama apie „lengvatas“ valdžia įsitvirtina dalintojos vaidmeny, šitaip marginalizuodama tam tikras socialines grupes ir darydama jas pavaldžias – malonės gavėjas. Tam tikros socialinės grupės verčiamos jaustis išlaikytinėmis, nevisavertėmis, net kažkuo kaltomis kitų, dažniausiai turtingesnių grupių atžvilgiu. Verslininkai bei politikai mėgsta pakalbėti apie „išlaikytinius“ kultūros kūrėjus ir apskritai „išlaikomą“ kultūrą.
Kalbomis apie „lengvatas“ valdžia ne tik save, bet ir turtingųjų sluoksnį įtvirtina kaip teisuolius, moraliai pranašesnius prieš „lengvatų“ gavėjus ar prašytojus. Tada „sulyginimas“ ar „lengvatų“ atsisakymas jau pateikiamas kaip vos ne socialinio teisingumo žygdarbis, nors tai toks mokesčių sistemos pakeitimas, kuris saugodamas turtinguosius mokesčių naštą užkrauna ant neturtingųjų ir vidurinės klasės, sykiu prislėgdamas ir tą socialinį sluoksnį, kuriame dar rusena laisvesnė kritinė mintis.
Valdžios taikomas „lygybės“ principas ypač išryškėjo keliant valdininkų atlyginimus tiek pat procentų – labiausiai laimi aukštoji, daugiausiai uždirbanti valdininkija. Purtomasi kitokio lygybės principo – pakelti atlyginimus vienoda suma, pavyzdžiui, 500 litų. Imama kalbėti būsiant vos ne didžiulę skriaudą gerai uždirbantiems: mat tūkstantį gaunantiems atlygis padidėja 50 procentų, o 5 tūkstančius – tik 10 procentų. Klaiki nelygybė. Žmonėms derėtų išsiugdyti įtarumą valdžios kalboms apie „lygybę“ bei „lygybės“ principo taikymui – apie „lygybę“ dažniausiai imama kalbėti tada, kai nusprendžiama pagerinti turtingųjų padėtį ar didžiojo verslo sąlygas.
Valdžios „šuleriavimas“ ypač išryškėja, kai valdžios vyrai ima samprotauti apie mokesčio už nekilnojamąjį turtą tikslingumą ir prieina išvadą, jog „dabar ne laikas“. Mat tas mokestis paliestų daugumą turtingiausių, o ypač nekilnojamąjį turtą dėl įsiskolinimų suimančius ir dar daugiau jo suimsiančius bankus. Apie mokesčių lengvatas ir dera kalbėti vieninteliu atveju – kada neįvedami vakarietiškos demokratijos šalyse taikomi mokesčiai turtingųjų sluoksniui. O juk vienas esminių visokių mokesčių sistemų tikslų – mažinti socialinę atskirtį. Tačiau apie tokį tikslą nei naujasis premjeras, nei jo komanda nekalba.
A. Kubiliui tereikia įsiklausyti į leidėjų, kultūros kūrėjų, sporto klubų savininkų bei vadovų pagrįstus aiškinimus, kaip PVM „sulyginimas“ žlugdys šias verslo sritis, kad nekurtų problemų ten, kur jų nebuvo. Kam tas papildomas darbas? Kam padėti opozicijai telkti protestuojančią socialinę grupę, kurios suderinti veiksmai gali nuversti ir stipresnę vyriausybę? Pats premjeras jau kalba apie būtinumą kurti mechanizmą, kuris padėtų išsilaikyti naujų mokesčių nepakelsiančiai regioninei žiniasklaidai. „Lyginti“ PVM, o vėliau diegti daugybę tą išlyginimą atsversiančių mechanizmų, tiksliau – dotacijų kanalų, didinančių korupcijos galimybes?
Nesvarbu, apie kokią naują koaliciją būtų svarstoma, išliktų A. Valinskui skirtas Seimo pirmininko postas. Antraip – stop ženklas kelyje į prezidentūrą. Tačiau A. Valinskui prezidentinės kampanijos metu praverstų ir jam padedanti vyriausybė. Vargu bau jis gali tikėtis nuoširdžios A. Kubiliaus paramos. Tad tikėtina, jog artimoje ateityje Seimo pirmininkas įvairiais akibrokštais bandys koalicijos tvirtumą. Jam visokeriopai padės ir naują lyderį susiruošę rinkti socialdemokratai. A. Kubiliui bus sunku sulaukti geidžiamo socialdemokratinės opozicijos konstruktyvumo.
