Daugelis sirgalių būtų patenkinti, jei jų mylima komanda iškovotų bent vieną titulą per keletą metų, tačiau tokiam garsiam ir turtingam klubui kaip Londono „Arsenal“ penkis sezonus besitęsiantis trofėjų badas yra sunkiai pakeliama našta.
Jei Arsene'o Wengero auklėtiniai Anglijos „Premier“ lygos finiše neaplenks favoritų „Chelsea“ ir „Manchester United“, šis sezonas nebus išimtis.
Pralaimėję FC „Barcelonai“ UEFA Čempionų lygos ketvirtfinalyje, „kanonieriai“ išsaugojo tik nedidelę viltį baigti sezoną ne tuščiomis rankomis. O jos taurės į viršų nekėlė dar nuo 2005 metų, kai buvo triumfuota Anglijos Futbolo Asociacijos (FA) taurės turnyre.
Nuo tada A. Wengeras kuria iš jaunų ir nepaprastai talentingų futbolininkų sudarytą ekipą, kuri neretai džiugina įspūdingu atakuojančiu futbolu, bet gerokai rečiau – reikšmingomis pergalėmis.
Šiai amžinai perspektyviai komandai kažko trūksta. Nesugebama prilygti Tony Adamso įtakai rikiuojant gynybos gretas, Patricko Vieira dirigavimui aikštės viduryje ar varžovus žudančiam Thierry Henry atakoje.
Nepaisant įspūdingų įvarčių, kuriuos pelno tokie talentai kaip Samiras Nasri, Andrejus Aršavinas ir kartais Theo Walcottas, „Arsenal“ kol kas neturi to žudikiško instinkto, kuriuo pasižymėjo sėkmingais 1998 ir 2002 metų sezonais, o ypač – 2003-2004, kuomet „Premier“ lygoje nepatyrė nė vieno pralaimėjimo.
2007-aisiais, kai Londono ekipa persikėlė iš „Highbury“ į gerokai didesnį ir modernesnį „Emirates“ stadioną, A. Wengeras klubo ateities filosofiją aiškino taip: „Kai nusprendėme statyti stadioną, supratau, jog teks susiveržti diržus finansiškai, todėl didelį dėmesį skyriau jaunimui.
Taip pat maniau, kad norint sukurti savitą futbolo stilių, integruoti žaidėjus į mūsų kultūrą, padėti jiems suprasti vertybes galima tik tada, kai žaidėjai atvyksta į komandą jauni ir auga visi kartu.
Įdomu stebėti tokį eksperimentą, kuomet futbolininkai bręsta kartu, tobulėja ir myli šį klubą. Tai – idealistinis požiūris į futbolo pasaulį“.
Ir ši vizija, nepaisant kliūčių, yra netoli to, kad būtų sėkmingai įgyvendinta.
Tarkime, šį sezoną, komandai koją kiša traumos. Puikiai rungtyniavęs ir įvarčius mušęs Robinas van Persie paskutinį kartą į aikštę buvo išbėgęs lapkričio mėnesį, talentingas saugas Aaronas Ramsey gydosi kojos lūžį, Cescas Fabregasas, apie kurį buriama visa komanda, praleis sezono pabaigą.
Nors trofėjų badas, ko gero, prasitęs, sirgaliams nėra ko panikuoti. Jie to ir nedaro, o pasitikėjimas A. Wengeru visuomet buvo didelis, nors praėjusio sezono pabaigoje jis kiek ir susvyravo.
Jei ne šį sezoną, tai kitą „Arsenal“ pavyks žengti nedidelį žingsnį į priekį. O to gali ir pakakti.
