Esu itin jautrus svetimam skausmui, todėl kai važiuoju naująja Vilniaus estakada ar Mindaugo tiltu, kai matau kylančius dangoraižius ir girdžiu kranų dainas, visada galvoju tik apie likusius penkis šeštadalius Lietuvos. Todėl praeitą savaitgalį (09.12) atsisveikinau su civilizacija ir išvykau į provinciją, kaimą, kur tik pigus alkoholis ir sugriauti kolūkiai - į Kauną.
Užkibot? O Kaunas mane užklupo nepasiruošusį kultūriniam šokui. Iš blizgančio “Hyundai” su lietais ratlankiais ir kitais būtinais atributais, su itin svarbiems asmenims skirtu numeriu xxx 001 išlipa ne drūtasprandis plačiapetis piktaakis su minimalistine šukuosena, o ilgaplaukis stileiva “disco” stiliaus marškiniais ir “kliošinėmis” kelnėmis. Greitai senatvė, tuoj pradėsiu šnekėti, kad mano laikais taip nebuvo.
Kitas mano artėjančios senatvės požymis: vaikštau lėtai po Kauno senamiestį ir snobiškai, kuo solidesniu balsu džiaugiuosi, kad jis neiščiustytas, autentiškas ir penki žingsniai nuo Rotušės dar galima rasti keistų medinių trobų. Skambant džiazui su kompanionu Danu geriam egzotišką “Budweiser Burgerbrau” alų atokioje kavinukėje. Kaunas snobina. Kurgi tos merginos, vynas ir muzika?
Kauno žinovai, kiek modernesni, pradedantys snobiukai man pasakoja apie kompanijos “RyRalio” (www.ryralio.com) kažkokias intymias nuotaikas, atmosferas ir stratosferas. “Kas tie Ryralio?” - klausiu. - Piemenys?”. Pasirodo, kad beveik. Kaip kokie indoeuropiečiai (tokie keisti istoriniai žmonės, kurie daug keliavo) jie kėlinėjo savo rengiamus vakarėlius iš vienos vietos į kitą, pamažu jaukindamiesi publiką, kol galiausiai apsistojo klube “Ex-it” (www.exit.lt) ir susimaišė su vietiniais gyventojais, laikinai virsdami “RyRumba”. Pasidarė sėslūs, tikriausiai pradės žemdirbyste užsiimti, o žemes apsės “house’u”, iš kurio daroma klubų duona.
“RyRalio” - dviese. Karalius ir LaurisLee. Pastarasis negeria, šnekant su juo man reikėtų vertėjo (blaivininkai niekaip nesupranta klausimo “Ar tu mane gerbi?”), todėl Karalius man pasakoja, kaip jie viską kiša į šį “leiblą” (kalbininkai, turit darbo!), kad muzika - beveik visas jų gyvenimas (taip, taip, apie seksą geriau pasakokit). Karalius norėtų Lietuvoj matyti ne vien tik klubus, bet ir kultūrą juose, todėl galvoj rezga visokius planus, kažką paslaptingai murma apie teatrą, videomeną. Kol kas išleistas tik vienas jų įrašas, tačiau greitai bus stuktelėta rinkiniu. Galiausiai pokalbis baigiasi mūsų abiejų pavirkavimais apie nekokią Lietuvos popkultūrą ir visus jos vaikučius.
O klubas “Ex-it” - vėl rūbus persirengęs. Paskutinį kartą, kai ten buvau, tie rūbai buvo tamsesni, prie pirmame aukšte esančio baro stovėjo biliardo stalai ir kamuolius bestumdantys vaikinai netyčiom vis baksnodavo aplinkinius, o šie urgzdavo. Senbuvis Jogurtas (tai jo IRC-vardis) prisimena, kad dar prieš biliardą ten buvo rūbinė. Dabar pagal visas nūdienos kryptis sienos išdažytos pastelinėmis spalvomis, o visokių amerikoniškų šnapsų buteliai išstatyti prieš juos viliojančiai apšviečiančias lempas. Biliardo stalai pakeisti trimis kur kas universalesniais nesuprasi kuo: gali sėdėt, gali stiklinę pasidėt, o kai ant stiklinės nebenulaikai akių, gali ant tų nesuprasi ko šokt rankas aukštai į viršų iškėlęs.
Prie staliukų antrame aukšte kėpso minkšti raudoni foteliai, o linksmybių vietų, kur yra minkštų fotelių, šeimininkai nusipelno bučinių į kaktą, abu žandus ir mažo paminkliuko, nes Lietuva - kietų medinių suolų kraštas. Nuo lubų krinta daug neoninės šviesos, todėl švyti merginų madingieji balti drabužiai, o jų šypsenos užžiebia šaltas baltų dantų liepsneles, viliojančias vietinius naktinius drugius.
Mane vilioja alus. Įteikinėjančio bokalą (5 Lt/~1,5 euro) barmeno klausiu, už ką jis balsavo per prezidento rinkimus (taip, aš vis dar klausinėju). Užaugęs tas barmenas turbūt bus profesionalas: jis korektiškas, nenori atsakyt - o gal čia prieš jį koks užkietėjęs veselkininkas stovi? Vis dėlto ryžtasi: “Už Adamkų”. Kaip kartais lengva užsidirbti litą arbatpinigių!
Gulėdamas ant minkštųjų fotelių po orgijos beatsigaunančio romėno poza patiriu ir garsųjį “RyRalio” intymumą. Šviesių garbanėlių gražuolė Kityy (IRC, IRC) apipurškia mane melioniniais kvepalais, nuo kurių porą dienų netgi policininkai man šypsojosi. Ir pasakoja savo gyvenimo istoriją: ji gimdama vos nemirė, nes virkštelė buvo du kartus aplink jos kaklą apsivyniojusi. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Jos draugai iš Londono prisivežę kažkokių keistų afrodiziakų: atidarytą buteliuką pastatai kambaryje, kuriame tuoj bus “ooohhh…” ir “aaa-a-a-aaahhh…”, ir turėtų pasidaryti “OOOHHH…” ir “AAA-A-A-AAAHHH…”. Ant etiketės parašyta “Neuostyti”, todėl giliai įkvėpdami uostom visi. Gerą minutę jausmas - lyg kas milžiniška pūkine pagalve per galvą užtvojęs būtų.
Šokių judesiai vykdomi apačioje, prie baro, didžioji salė uždaryta, bet net ir tokiu atveju spūsties nėra. Didžėjai pumpuoja energingą (palyginti su “Terminalo” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_115991) ar “Galaxy” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_118861)) “house’ą”, kuris kilnoja mano rankas, kurios kilnoja kažkokios merginos rankas. Šmėsteli kažkokia įžymybė, tačiau aš pavėluoju garsiai surikti jos vardą ir pirštu parodyti.
Vakarėlyje niekas nesusimušė, niekam neprireikė greitosios pagalbos.
O jau kitą dieną Šiškauskas iškrapštė pergalę iš Parkerio, todėl labai pasisekė vienam prekybos tinklui, savo parduotuvėse rengusiam “Prancūzų dienas”, ir policininkams, kurių automobilių švyturėliai (http://lzinios.int.lt/draugaukime/photos/ph13_480.jpg) labai primena vieną vėliavą (http://flagspot.net/images/f/fr.gif). Danguj šypsojosi saulė, ant žemės šypsojosi kauniečiai ir netgi aš sugebėjau išspausti šiokią tokią šypseną.
