Valdžia teigia, kad gyvenimas nuolat gerėja ir dar neišvengiamai gerės. Provincijos gyventojai su minimaliais atlyginimais tuo lyg ir abejoja, tačiau klubinėtojai pastaruoju metu gali garsiai valdžiai pritarti, nes nespėja susekti visų atidaromų klubų, ką jau šnekėti apie širdį plėšančius apmąstymus renkantis iš vienas už kitą daugiau žadančių vakarėlių.
Diskotekos mirė, greitai jau ir šeštokai pradės skelbti bado streikus, reikalaudami go-go šokėjų ir vaizdo instaliacijų, vakariečiai varvina seiles, matydami tokią aukštą pramogų kokybę tokioje, kche, nelabai ekonomiškai pajėgioje šalyje (aišku, dar ir tos grožio kišenėje neieškančios lietuvaitės). Gruodžio 11 d. pasirodė ir pirmasis specializuotas leidinys apie klubus - dvisavaitinis laikraštis “Stroboskopas” (http://www.nkp.lt/img/stroboskopas.jpg), Armino Višinskio ir Co. konkurentas bei kolega. Prieš Naujuosius išėjo ir antrasis numeris.
“Pijarščikas” Mykolas Katkus yra sakęs, kad kiekvieno politiko viduje yra bent mažas grūdelis idealizmo. Žurnalistai turi netgi visą idealizmo kauliuką, todėl pirmiausia norėčiau pasidžiaugti naujo leidinio atsiradimu. Juk kiekvienas naujas leidinys - tai dar vienas žingsnis tvirtesnės demokratijos link, dar viena terpė skleistis laisvo žodžio mintims, dar platesnis pasirinkimas vartotojui, dar viena erdvė reklamai, kuri skatina pirkti, o tai skatina ekonomikos augimą, nuo to gyvenimas vėl nuolat gerėja ir dar neišvengiamai gerės. Galiausiai juk skaitymas dar ir mąstymą lavina.
Tačiau priekabi kritiko akis čia tikrai rastų ką veikti, net ir nekreipdama dėmesio į dažnas korektūros klaidas ar ne itin kokybišką dizainą. Pamąstymui pirmiausia norėčiau iškelti klausimą, kas geriau: “jei gali nedaryti - nedaryk” ar “jei gali daryti - daryk”? Mano šefas, universalus ekspertas ir šiaip puikus žmogus, sako, kad jei gali daryti - daryk, bet padaręs ir pamatęs, kad gali nedaryt - nedaryk.
Pats pirmasis numeris skaitytojus turėjo, švelniai tariant, nustebinti savo kaina. Lietuvoje laikraščių kainos, palyginti su gyventojų uždarbiu, ir taip yra gan didelės, o šis vieno spaudos lanko, t.y. keturių puslapių, laikraštėlis kainavo 3,5 lito, tiek, kiek kainuoja šeštadienio “Lietuvos rytas”, kurį susukus į ritinėlį jau galima ir padoriai pasmurtauti. Tai suprantama, nes reklamos, kuri leidiniams ir padengia didžiąją dalį leidybos išlaidų, “Stroboskope” buvo kokie 3 kv. cm. ir tai dar nežinia, ar besireklamuojanti reklamos projektavimo ir gamybos įmonė nėra leidėjų (UAB “Scanprint”) partneriai ar pan. Antrasis numeris jau kainavo padoriau - 2 litus, nors reklamos yra taip pat tik vienas, kiek didesnis skelbimas.
Nelabai aiškus ir pavadinimas. Taip, jis puikiai nurodo, tai, kad leidinys specializuotas, tačiau jau įžanginio redakcijos žodžio pradžioje anonimiškas “Leidėjas” aiškina, kas yra tas stroboskopas (toks prožektorius). Pagrindinėmis temomis, kaip rašoma tame įžanginiame žodyje, turėtų būti naktiniai ir muzikiniai klubai, jų renginiai, muzika bei klubinė kultūra. Dar turėtų būti reportažų iš užsienio, interviu su įdomiais žmonėmis, įvykių anonsai ir apžvalgos.
Na, pažiūrėkime, kaip pildomi pažadai. Pirmajame puslapyje publikuojamas rašinys Sigito Grybo, taip pat žinomo DJ Sagos vardu. Reikėtų pasakyti, kad pats geriausias (na ir kas, kad korektorės neliestas) visame leidinyje - ne tokio užkalkėjusio stiliaus kaip kiti, klubinėtoją šiek tiek į šoną pakumščiuojantis (“Galvoti apie muziką nebemadinga”), netgi drąsokas (ką jums sako žodžiai “ratai” ir “pūsti”?) pamąstymas apie skirtingas klubinėtojų kartas ir kartu instrukcija, kaip elgtis, kad nebūtumėte kaip Šustauskas Seime. Tik Saga nelabai tiksliai teigia (buitiškai - nusišneka), kad nėra jokios klubų rinkos, nors pats stebisi, kiek tų klubų pridygę. Klubų pilna, bet rinkos nėra?
Šalia - žemėlapis (http://www.nkp.lt/img/zemelapis.jpg), kad tarp klubų netektų pasiklysti. Negalima neprisikabinti prie to, ar reikėtų šventojo laisvalaikio leidimo vietas, save įvardijančias kavinėmis ir alinėmis, vadinti klubais.
“Jums rašys žmonės, ne pirmus metus dirbantys šioje srityje ir gerai išmanantys savo darbą bei šio verslo specifiką”, dar žadėta įžanginiame žodyje. Antrajame puslapyje publikuojamas Agnės Vaitasiūtės reportažas iš Jameso de la Cruzo pasirodymo “Gravity” klube verčia prisiminti diplomatiją ir džentelmeniškumą, tarti, kad puikiai stengtasi.
Trečiame puslapyje apžvelginėjamas Kauno (toks miestas Lietuvoje) klubynas. “Kauno klubų “promouteriai” [...] vis dažniau rengia specializuotus vakarus, kuriuose skamba house [...] bei kita jau ne vienus metus prestižinėse Vakarų šalių diskotekose skambanti šokių muzika”, rašo Dailius D. Vadinti klubus diskotekomis yra tas pats, kas Schumacherį vadinti dviratininku.
Merginas, kurioms iš po kelnių kyšo “stringai” (http://www.telepati.com.tr/agustos01/resimler/g-string.jpg), žurnalistas, vasarą nesugebėjęs pastebėti šimtų taip pasipuošusių šešiolikmečių, vadina drąsiai “gal kiek per drąsiai” apsirengusiomis. O ką jis rašytų, jeigu būtų akis iki iškirptės pakėlęs?
Aprašinėdamas “RyRalio” vakarėlius “RyRumba” Dalius piešia juos bohemiška dvasia ir teigia, kad be “RyRalio” VIP nario pažymėjimo ten patekti beveik neįmanoma. Ryraliūnas Šarūnas Karalius tai paneigė: “Pas mus tikrai gali patekti visi norintys”.
Norėtųsi ir dar pirštu bakstelti, tačiau pabūsiu mandagus. Tiesiog dėl fakto dar reikėtų paminėti ir tos pačios A. Vaitasiūtės anonsinį straipsnelį apie “Metro” bei Milvydo Kežio reportažo imitaciją, kilusią iš pranešimo spaudai, apie kitą “Gravity” vakarėlį.
Taigi tiek to pirmo numerio. Išvados? A. Višinskis tik gūžteli pečiais.
Antrajame numeryje, pasirodžiusiame ne po 14, o po 18 dienų, pažengta nelabai toli: korektorės neatsirado, dizaine nepasistūmėta, A. Vaitasiūtė ir toliau dorai susirenka citatas iš vakarėlių (šįkart - “Nokia Plug-in”) dalyvių ir organizatorių. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad progreso nėra: Dailius D. jau susiprato, kad nereikia žmonių juokint, tiesiog leido diskžokėjams papasakoti, koks “vinilas” pernai buvo jų mėgstamiausias, ir parengė verstinį straipsnį apie diskžokėjų šimtuko pagal “DJ Magazine” pirmūną. Saga, tikriausiai tapsiantis laikraščio pagrindiniu apžvalgininku-komentuotoju, apžvelgia klubų metus ir atrodo dar solidžiau nei pirmajame numeryje, tik mažokai klubų jo akys užgriebia. Geras ir sprendimas publikuoti atsiminimus: kažkoks G. S. prisimena priešgravitinę Vilniaus klubyno istoriją.
Dvisavaitinis leidinys, negalintis fiksuoti kasdienos pulso, turi skirti daugiau dėmesio analizei. “Stroboskopas” tai ir daro, tuo labiau kad varžytis su sunkiasvoriu nemokamu informaciniu-reklaminiu “Laisvalaikiu”, klubams skiriančiu daug dėmesio, būtų avantiūriška. Kaip daro - kitas klausimas. Kol kas laikraštis kaip koks nors pirmą kartą klube apsilankęs Prienuose 18 metų prasėdėjęs naujavilnietis pirmakursis: apdarai ryškūs, tačiau nesuderinti, kalba netaisyklinga, judesiai negrabūs, išgerti neturi už ką nusipirkti, nes jau už įėjimą susimokėjo. Tačiau Billas Gatesas taip pat kadaise pirmakursis buvo (štai, A. Višinskis gali būti ir humaniškas).
O dabar spauskite čia (http://www.omni.lt/?i$9359_120382$z_139984).
Apžvelgiant leidinį niekas nesusimušė, niekam neprireikė greitosios pagalbos.
