Kažin ar būtume patikėję, jei kas būtų prognozavęs, kad Gargžduose gimęs geriausias visų laikų Lietuvos futbolininkas olimpinis čempionas Arminas Narbekovas kada nors grįš treniruoti gimtojo miesto komandos.
Vyriausiuoju futbolo klubo „Banga“ treneriu tapęs Arminas atvirai sako, kad toks jo gyvenimo posūkis netikėtas ir jam pačiam.
Pristatyti įspūdingą karjerą pasiekusio, daugybę įvarčių įmušusio ir daugybę apdovanojimų pelniusio Armino Narbekovo tikriausiai nereikia. Paprašėme pasidalyti mintimis apie pirmuosius jo, kaip trenerio, žingsnius, sau keliamus tikslus ir naują gyvenimo atkarpą Gargžduose.
Kels aukštus reikalavimus
– Arminai, jūsų sprendimas sutikti treniruoti „Bangą“ daugeliui buvo maloni staigmena. Kas jį lėmė?
– Po profesionalios sportininko karjeros prasideda kitas gyvenimo etapas – trenerio darbas. Austrijoje treniravau kelis pusiau mėgėjų, pusiau profesionalų klubus. Tačiau pradėti trenerio karjerą ten sudėtinga. Tapti žinomesnio klubo treneriu ir gauti galimybę parodyti, ko esi vertas, nėra lengva.
Futbolo pasaulyje yra pakankamai uždaras ratas, į kurį patekti sunku. Pirmuosius žingsnius kaip futbolininkas žengiau Gargžduose, simboliška, kad dabar čia pradėsiu trenerio kelią. Tai nauja gyvenimo atkarpa, kuri, manau, bus ne mažiau įdomi ir maloni negu profesionalaus žaidėjo karjera.
– Jau treniravote keletą Austrijos klubų, taip pat Vilniaus „Žalgirį“. Kaip galėtumėte save apibūdinti kaip trenerį?
– Gal ankstoka apie tai kalbėti, dar tik keleri metai, kai dirbu treneriu, tad esu naujokas šioje srityje. Kaip žaidėjas iš savęs labai daug reikalavau, tad ne mažesnius reikalavimus keliu ir treniruojamiems žaidėjams. Bandau jiems įdiegti požiūrį, kad treniruotės ir varžybos yra jų darbas, kurį atlikdami jie šimtu dvidešimt procentų turi būti aikštėje.
Esu įsitikinęs, kad tik daug dirbant galima pasiekti užsibrėžtų tikslų, ypač tai aktualu jaunai komandai, kokia ir yra „Banga“. Reikalavimai žaidėjams bus keliami aukšti. Jei po vienų kitų laimėtų rungtynių žaidėjai užmiega ant laurų, jau yra blogai.
Nėra burtininkas
– Esate garsiausias visų laikų Lietuvos futbolininkas. Natūralu, kad jūsų atėjimas į nedidelio miesto klubą sulaukė didžiulio žiniasklaidos, futbolo profesionalų ir mėgėjų dėmesio.
Panašu, kad „Banga“ dabar bus stebima per padidinamąjį stiklą, visi lauks itin gerų rezultatų ir stebuklo, kurį turėtų padaryti Arminas Narbekovas. Ar nebijote tokio psichologinio spaudimo?
– Natūralu, kad dėmesys bus. Tikiu, kad dauguma laukia stebuklo, mano, kad viskas pasikeis trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu. Tačiau aš nesu burtininkas, dviračio tikrai neišrasiu. Manau, kad buvę treneriai atliko gerą darbą. Stengsimės jį tęsti ir įgyvendinti lūkesčius.
– Kokius tikslus keliate sau ir komandai?
– Tikslų daug, bet garsiai kalbėti apie juos nesinori. Tiesiog sieksime aukščiausioje lygoje pasirodyti geriau nei pernai. Bandysime stiprinti komandą, ieškoti naujų žaidėjų, kurie galėtų mūsų jaunus žaidėjus vesti į priekį. Svarbu, kad sklandžiai vyktų pasiruošimas.
– Jau turėjote kelias treniruotes. Koks įspūdis?
– Kol kas dar vyksta tik susipažinimas su komanda. Nuo sausio ketvirtos pradėjome rimtą pasiruošimą, tada galėsiu pasakyti daugiau. Manau, kad didelių problemų nebus, jei žaidėjai į savo darbą žiūrės profesionaliai. Džiaugiuosi, kad turime puikų trenerių kolektyvą.
Aš nesu iš tų trenerių, kurie visas problemas sprendžia vieni. Mano pozicija, kad šešios akys mato geriau nei dvi, todėl visais klausimais tarsiuosi su kitais dviem treneriais Vaidu Žutautu ir Algimantu Briauniu.
Apsuptas artimųjų
– Devyniolika metų su šeima – žmona Rita, dukra Klaudija ir sūnumi Arminu – gyvenate Austrijos sostinėje Vienoje. Koks jausmas iš Europos didmiesčio grįžti į ramius gimtuosius Gargždus?
– Geras. Iš Gargždų išvažiavau dvylikos metų baigęs penkias klases. Vėliau jau grįždavau tik kaip svečias aplankyti artimųjų. Miestas labai pasikeitęs, išaugęs, išgražėjęs. Pamenu, kai būdamas aštuoniolikos pirmą kartą gavau medžiotojo bilietą, tai ten, kur dabar stovi namai, Gargžduose vykdavo medžioklės. Aišku, palyginti su Viena, čia labai ramu. Jaučiuosi lyg būdamas viename iš Vienos rajonų, kurių iš viso yra dvidešimt trys.
– Jūsų šeima liko Vienoje. Nesijaučiate čia vienišas?
– Tikrai ne. Neliūdžiu, nes turiu nemažai draugų, giminių, neseniai susitikau ir su keliais buvusiais klasiokais. Gargžduose gyvena mano sesuo, dviejų brolių žmonos, dar viena sesuo – Klaipėdoje.
Artimus ryšius palaikau su Vilniuje gyvenančiais broliu ir mama. Atstumas darė savo, su jais nebendravau taip dažnai, kaip norėjau, tad dabar bus smagu dažniau susitikti. Vasarį švęsime mamos 85 metų jubiliejų, tad turėsime gražią progą visi susiburti.
Austrai – pedantiški ir užsidarę
– Sutikti šventes grįžote į Austriją pas šeimą. Ar austrai turi kokias ypatingas tradicijas, kaip ten švenčiamos Kalėdos, Naujieji metai?
– Kaip ir daugelyje šalių Kalėdos ten yra šeimos šventė, o Naujieji metai švenčiami draugų kompanijose. Kalėdų dvasią Austrijoje kuria šalia rotušės vykstanti kalėdinė mugė. Naujųjų metų vakarą daugybė žmonių išeina į miestą. Aš niekada neinu, nes man nepatinka ten vykstantis masinis girtavimas.
Naujųjų metų naktį mieste būna tikras chaosas: daug žmonių, daug alkoholio, daug šukių. Gatvės skęsta šiukšlėse, tačiau jau šeštą ryto viskas blizga. Austrai išties yra pedantiškai tvarkingi. Tvarka pasižymi visa jų šalis pradedant miestais ir baigiant laukais, miškais.
– Ar lietuviai ir austrai labai skirtingo charakterio?
– Austrai labiau užsidarę, bendravimas ten kitoks. Atvykusiam į Vieną gyventi užsieniečiui nėra lengva įsitvirtinti. Man kiek padeda žinoma pavardė ir tai, kad turiu Austrijos pilietybę.
Milda Judelytė
