Iš tiesų Lietuvos dilema žydų nuosavybės kontekste susideda iš kelių problemų, kurių atskirai kiekviena savaip ypatinga bei komplikuota. Pasak savo laiške vyriausybei Pasaulinės Suvienytųjų žydų litvakų federacijos prezidento ir Litvakų sąjūdžio centro vadovo bei Vilniaus žydų rabinų teismo dekano, įgalioto asmens pagal tarptautinį įstatymą ir žydų ortodoksų religinį įstatymą rabino Samuelio Jakobas Pfefferio, „stebina ir jaudina, kad nei Lietuvos žydų bendruomenė, nei Lietuvos žydų paveldo fondas, nei JAV vyriausybė, nei Pasaulio žydų komitetas mūsų neinformavo apie vykstančius procesus“.
Laiške rabinas griežtai pasisako prieš „šiuos amoralius ir neteisėtus Lietuvos žydų paveldo fondo ir Lietuvos žydų bendruomenės reikalavimus“.
Tai viena problemos dalis. Tik reikėtų pridurti, kad už rabino S. Pfeferio pavartoto žodžio „mes“ stovi septyni stambiausi, garbingiausi, įtakingiausi pasaulio litvakų žydų ortodoksų mokslo centrai, bendruomenės – jiešivos. Išleidusios per savo šimtametę veiklą apie pusę milijono teologijos studentų, rabinų ir teisėjų. Jų autoritetas žydų ortodoksų pasaulyje nekvestionuojamas. Šių bendruomenių šaknys – Lietuvos judaizmas.
Bendruomenių pavadinimai tai patvirtina: Telšių, Kelmės, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Slobodkės (Vilijampolės) bendruomenės. Jos veikia JAV ir Izraelyje. Jų lyderiai septyniuose laiškuose (vyriausybė juos turi) kategoriškai atsisako pripažinti LŽB ir Lietuvos žydų paveldo fondą. „Jie mūsų neatstovauja“,– rašoma laiškuose.
Antrą problemą įvardija premjero patarėjas Vilius Kavaliauskas, BNS teigęs dar nežinantis, kaip Vyriausybė reaguos į šį laišką. „Esame šiek tiek įstrigę. Be abejonės, Samuelis Jakobas Pfefferis yra vienas iš įtakingų žmonių, vienas iš litvakų lyderių“. V. Kavaliauskas drauge pažymėjo, jog nesant griežtos centralizuotos judėjų dvasininkų hierarchijos, kaip, pavyzdžiui, pas katalikus, yra daugybė nuomonių, galinčių pretenduoti į autoritetingiausią“. Jis taip pat sako, kad vyriausybė negali derėtis su kiekviena žydų bendruomene ar religine organizacija atskirai. „Buvome iškėlę reikalavimą, kad mūsų derybų partneriai – žydų delegacija – gautų įgaliojimus iš visų Lietuvos atitinkamų organizacijų joms atstovauti, bet tai nebuvo padaryta“.
Trečią problemą apibrėžia Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkas Simonas Alperavičius. Tikindamas, jog: „Čia viskas melas. Šita organizacija yra nežymi, niekas apie ją išvis nežino. Mes rūpinamės Lietuvos piliečiais, yra tik atskiri vienetai, kurie nenori savęs priskirti LŽB. Mūsų organizacija atstovauja didžiulei Lietuvos žydų daugumai. Fondas užregistruotas Lietuvos Vyriausybės, jei kam nepatinka, tegu ginčijasi teisme ar kur nori su Vyriausybe“,– sakė S. Alperavičius.
Mano minėtos problemos atsirado, kai Lietuvos Žydų bendruomenės vadovybės įsteigtas Lietuvos Žydų Paveldo Fondas pareikalavo būti vieninteliu visos kompensacijos, nuosavybės ir teisių į ją (sic!) gavėju. Fondas ir jo steigėjai įžūliai atsisako derinti, tartis su kitomis litvakų, ne tik Lietuvoje, organizacijomis. Eilinį kartą remdamasis kagėbistiniu šmeižimo ir melo trafaretu, S. Alperavičius aiškina, kad jis kritikuojamas neva todėl, kad LŽB atstovaujanti (tik ar visiems?) Lietuvos žydų kilmės piliečiams. (Nors minėtame fonde yra JAV žydų organizacijų atstovai bei Izraelio piliečiai). Ir nepaliausiu kartoti, kad LŽB atstovauja tik mažą dalį Lietuvos žydų. Ir kad teisingumas bei „daugumos principas“ nesuderinami.
Rabino S. Pfeferio laiškas vyriausybei LŽB ir Fondo vadovybę giliai sukrėtė. Mat jis parodė, kad tiesioginiai, juridine ir moraline prasme religinės nuosavybės tikrieji paveldėtojai egzistuoja. Ir į juos nebuvo kreiptasi. Kalbu apie jau minėtas litvakų žydų ortodoksų bendruomenes. Staiga paaiškėjo, kad teiginiai, jog „visi paveldėtojai žuvo“, yra ciniškas melas. Retorinis klausimas: kodėl meluojama? Kodėl Pasaulio žydų komitetas, Pasaulio žydų labdaros fondas (JOINT), LŽB ir Fondas per visą kelis metus vykstantį derybų su Lietuvos vyriausybe procesą neinformavo tikrųjų teisėtų savininkų? Neįtraukė jų į derybas? Atsakymas ne retorinis: todėl, kad Fondas neturi jokių teisių į svetimą nuosavybę. Tačiau nori tą nuosavybę pasisavinti. Jų įstatų punktas 2.2 tai aiškiai sako: „Visas Turtas, apibrėžtas šios dalies 2.1 punkte (visas žydų nusavintas turtas ir žydų bendruomeninis turtas įskaitant nuosavybės teises į jį) (...) turi būti grąžintas išimtinai tik Fondui“. Kitaip tariant, net jeigu savininkas turi nuosavybės teises į turtą (taip pat ir religinės paskirties nuosavybę), jis vis viena atitenka Fondui! Įsitikinęs, kad net baisiausioje bananų respublikoje niekam nekiltų galvon toks absurdas.
Štai kodėl, pasak premjero patarėjo V. Kavaliausko, „esame šiek tiek įstrigę“. Tik ne šiek tiek, o labai giliai įstrigę. Nes staiga suvokta, kad visus tris metus buvo deramasi, nepabijosiu žodžio, su aferistais. Patenkinimas tokio neskaidraus fondo reikalavimų įteisinti fondą vienintelių restitucijos gavėju įstatymu akivaizdžiai pažeistų visuomenės interesą ir ekonomine prasme, ir moralinių vertybių kontekste. Pirma, fondo veiklos ir finansinių transakcijų neįmanoma kontroliuoti, antra, pasak įstatymo projekto,– fondo sprendimų negalima kvestionuoti teisme. Kitaip tariant, „pasiimu pinigus ir išvažiuoju, kas mane sustabdys?“. O kalbama apie mokesčių mokėtojų 170 milijonų litų.
Vertybinis kontekstas: Lietuvos valstybė, vyriausybė, politikai negali vadovautis principu, kurį suformulavo vienas internetinis komentatorius antisemitas: „atiduokim jiems (turtą) neatsižvelgiant į moralę, teisingumą, sąžinę ir atsakomybę. Tegul jie pasipjauna tarpusavyje!“.
Yra ir dar viena problema, apie kurią garsiai vyriausybės kuluaruose nešnekama: JAV vyriausybės spaudimas Lietuvos vyriausybei kuo greičiau įvykdyti žydų nuosavybės restituciją. Spaudimas vyksta beatodairiškai, neatsižvelgiant į mano aukščiau minėtas problemas. Premjeras Gediminas Kirkilas bei jo patarėjai tas problemas puikiai suvokia. (Todėl rabino S. Pefferio laiškas ir buvo paviešintas). Tačiau bando išvengti konflikto su mums draugiška, mums svarbia, mus ginančia galinga valstybe. Baiminamasi neigiamų pasekmių. Su Šnipiškių kapinėmis jau ir taip įkliūta. Bet JAV yra demokratinė valstybė, o draugai tam ir yra draugai, kad kalbėtis su jais atvirai, sakyti ir nemalonias tiesas, tas, pavyzdžiui, kad jie neatliko namų darbų. Ir tą tiesą, jog JAV ambasados darbuotojai rimtai neįsigilina į akivaizdžias problemas. Kad jie nieko nežinojo apie tikrų savininkų, tarp jų ir JAV piliečių, egzistavimą. Kad jie tapo apgavystės aukomis. Kad jie neturi teisės reikalauti Lietuvos valstybės nusižengti įstatymams, teisingumui ir viešajam interesui.
Leisiu sau priminti vyriausybei, kad restitucijos projekto sprendimas turi tapti Lietuvos valstybės istorinio teisingumo įgyvendinimo triumfu, o ne jau minėtų Šnipiškių kapinių skandalu. Į kurį ją, tarp kitko, sąmoningai įtraukė LŽB vadovybė, tas pat S. Alperavičius. Priminsiu taip pat, kad problemą galima ir reikia spręsti besiremiant jau esamų religinės nuosavybės atkūrimo įstatymu. Tai yra, visų pirma, grąžinti nuosavybę tikriesiems jos savininkams. Visų antra, Prancūzijoje yra fondas (www.fondationshoah.org), kuris antraip nei čia peršamas „fondas – zaporožecas“, yra tikras „Rolls Roysas“. Prancūzijos fondo struktūra sudaryta iš aštuonių svarbiausių valstybės ministerijų, viena jų – generalinės mokesčių inspekcijos atstovų, devynių Prancūzijos žydų organizacijų ir septynių garbingų žydų kilmės prancūzų. Fondą kontroliuoja ir pinigus projektams skiria net penkios komisijos. Fonde nėra nei vieno JAV ar Izraelio piliečio, ar organizacijos.
Taigi, dilemos sprendimai, leisiantys Lietuvos vyriausybei ir jos draugams įveikti, iš pirmo žvilgsnio, neįmanomą situaciją, yra. Norisi, kad Lietuva iš žydų nuosavybės restitucijos projekto išeitų pakelta, o ne gėdingai nuleista galva.
