Pasak BNS, šiandien vyksta Lietuvos žydų bendruomenės atstovų susitikimas su teisingumo ministru ponu Remigijumi Šimašiumi. Ta proga norėčiau priminti, kad sprendžiant šį opų projektą jau nuo pat pradžių jo sprendimo sėkmė priklausys nuo skaidraus restitucijos modelio ir jo gavėjo formavimo kriterijų.
Jų yra penki: sveikas protas, teisingumas, teisėtumas, viešasis interesas ir Lietuvos žydų kilmės lietuvių interesas.
Su sveiku protu viskas aišku: tai, kas buvo atimta, turi būti grąžinta. Teisingumas: turi būti grąžinama arba kompensuojama ne vienos kurios nors žydų organizacijos sąskaita. Projektas neturi suteikti kuriai nors grupei monopolio teisės vien tik remiantis daugumos galia. Teisingumas ir daugumos galia dažnai sunkiai sugretinamos sąvokos. Teisėtumas – kai restitucija vykdoma remiantis Lietuvos Konstitucija ir Lietuvos įstatymais. Restitucija turi būti vykdoma skaidriai. Viešas interesas – restitucijos modelis turi būti kontroliuojamas valstybės, nes mokamos visų valstybės mokesčių mokėtojų lėšos. Visai kita būtų, jeigu patys religinėms reikmėms skirti pastatai būtų grąžinami natūra.
Bet kuriuo atveju Lietuvos žydų kilmės lietuvių interesams turi atstovauti tik Lietuvos žydų kilmės piliečiai, kurie patys gimę Lietuvoje prieš 1940 metus arba jų palikuonys Lietuvos piliečiai.
Kodėl restitucijos projektas stringa? Atsakymas vienareikšmis: todėl, kad Amerikos žydų komiteto, Lietuvos žydų religinės bendrijos ir Lietuvos žydų bendruomenės vadovų suformuluotas restitucijos gavėjo modelis nuo pradžios iki galo nėra skaidrus. Ir vis tiek Lietuvos žydų bendruomenės vadovybė su Amerikos žydų komiteto bei JAV ambasadoriaus Lietuvoje pagalba aršiai, net su atvirais grasinimais jau penkeri metai stumia jų pateiktą neskaidrų modelį. Pagaliau jų modelio neskaidrumą patvirtina ir į viešumą iškilęs skandalingas faktas, jog Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas Simonas Alperavičius nebuvo įtrauktas pirmininku į Juridinių asmenų registrą. Todėl Kauno apygardos administracinis teismas atsisakė ji pripažinti pirmininku. Taigi visus aštuonerius metus S. Alperavičius, neturėdamas jokios teisės, ne tik kad pasirašinėjo juridinius dokumentus, bet ir tapo Lietuvos žydų paveldo fondo vienas iš steigėjų. Mano žiniomis, bandydamas išvengti atsakomybės, prieš kelias dienas S. Alperavičius raštu kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu, kad toji įtrauktų jį į registrą atgaline data. Reikia padėkoti Teisingumo ministerijos bei Registro centro darbuotojams, kategoriškai atsisakiusiems tai padaryti. Nes toks „įtraukimas“ būtų niekas kita kaip dokumentų klastojimas. Teisingumo ministerijos registrų departamentas savo ruožtu pareikalavo iš S. Alperavičiaus pateikti įrodymus, jog jis šiais metais buvo perrinktas pirmininku laikantis visų rinkimų procedūrų taisyklių.
Taigi, Lietuvos žydų bendruomenės ir Lietuvos žydų religinės bendrijos. Lietuvos žydų bendruomenės bei Amerikos komiteto įsteigtas Lietuvos žydų paveldo fondas (toliau LŽPF) neatitiko nė vieno iš aukščiau minėtų kriterijų *.
Šiandien šis fondas diskreditavo save ne tik morališkai, bet ir juridiškai. Dėl aukščiau minėtų aplinkybių Lietuvos žydų paveldo fondas tampa niekinis. Kitaip tariant, LŽPF neturi jokios teisės reikalauti iš Lietuvos Vyriausybės LŽPF naudai keisti egzistuojantį Lietuvos Respublikos religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą. Juo labiau kad tokiam įstatymo pakeitimui griežtai priešinasi visos kitos konfesijos. Šis įstatymas galioja tik religinėms bendrijoms, veikusioms Lietuvoje iki 1940 metų. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento Teisėkūros ir teisinės ekspertizės skyriaus išvadą, kad reikalavimas keisti įstatymą Lietuvos žydų paveldo fondo naudai prieštarauja šešiems Konstitucijoms straipsniams.
Buvusi Lietuvos Vyriausybė, atsižvelgusi į ankstesnius svarius argumentus, sustabdė restitucijos procesą. Buvo atkreiptas dėmesys ir į Lietuvos žydų bendruomenės teiginius, jog ji atstovauja net 27 žydų organizacijoms. Ne be pagrindo. LŽB narių skaičius yra apie 1300 narių. (Tikras narių kiekis slepiamas. Manoma, kad ženkliai mažesnis. Lietuvoje yra 5 000 žydų kilmės lietuvių). Visos 27 organizacijos yra sudarytos iš tų pačių narių kiekio. Tokių iš piršto laužtų organizacijų galima prikurti aibes.
Prieš pusantrų metų pateikiau G. Kirkilo Vyriausybei bei šiemet naujajam Premjerui Andriui Kubiliui, Seimo Pirmininkui bei teisingumo ministrui kitą restitucijos modelį Prancūzijos žydų restitucijos fondo „Foundation shoah“ (www.foundationshoah.org) pagrindu. Šio fondo valdyboje nėra nė vieno užsienio piliečio, Prancūzijos vyriausybei aukščiausiu lygiu yra atstovaujama šio fondo valdyboje, fondo valdyba sudaryta iš visų pagrindinių viena nuo kitos nepriklausomų Prancūzijos žydų organizacijų, fondo valdyboje taip pat yra keli garsiausi, nepriklausomi Prancūzijos žydų intelektualai ir menininkai. Esu tvirtai įsitikinęs, jog JAV ir Izraelio Valstybė neprieštarautų mano minėtam modeliui. Nes prieštaravimas šiam modeliui yra tolygus Prancūzijos ar kitų valstybių panašių restitucijos modelių nuvertinimui.
Tokių Europos valstybių kaip Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Lenkijos, Vengrijos žydų nuosavybės restitucijos projektuose – fonduose, mano žiniomis, nedalyvauja nė vienas užsienio pilietis ar užsienio organizacija. Amerikos žydų komitetas, Amerikos restitucijos organizacija (Claims conferens), JOINT – Pasaulio žydų labdaros organizacijos tik padeda vietinėms žydų organizacijoms kelti restitucijos klausimą.
Taip pat svarbu suprasti, kad Lietuvos žydų bendruomenė, kaip asociacija, neturi turėti monopolio teisių restitucijos projekte. Jos vadovų nė su vienu minėtų kriterijumi nesuderinami reikalavimai ne vieną kartą diskreditavo Lietuvą. Nuolatiniai, nepagrįsti kaltinimai Lietuvos vyriausybėms tik didina įtampą tarp Lietuvos piliečių. Tokia jų nekonstruktyvi pozicija ir torpeduoja bet kokį konstruktyvų susitarimą tarp žydų kilmės lietuvių. Tokiu būdu dar kartą Lietuva pasauliui rodoma kaip nesiskaitanti su teisingumu valstybė. Vyriausybė turėtų perkirsti šį Gordijaus mazgą pateikdama LŽB vadovybei ultimatumą, jog skaidraus kompensacijos gavėjo modelis gali būti pradėtas formuoti ir be jų dalyvavimo.
Dabar apie kompensacijos išmokėjimo modelį. Šiandien, kai pasaulinė krizė neapeina nė vienos valstybės, Lietuvos taip pat, negalima Lietuvos visuomenei užkrauti neįmanomos finansinės naštos. Siūlau neskausmingą ir skaidriausią išmokėjimo būdą. Jau nuo šių metų reikėtų pradėti formuoti naujo skaidraus fondo įstatyminę bazę, kuri, ekonominei krizei praėjus, leistų kartą per metus nuo sutartos bendros sumos išmokėti sutartą dalį sumos naujajam fondui. Nuo sumos kiekio priklausys ir visos sumos grąžinimo laikas.
Visada sakiau ir sakysiu, kad Lietuvos valstybė iš šio istorinio teisingumo įvykdymo projekto turi išeiti aukštai pakelta, o ne iš gėdos nuleista galva. Todėl restitucijos procesas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į aukščiau minėtus kriterijus.
*
· LŽPF valdyboje, be Lietuvos žydų bendruomenės narių, dalyvauja ir šeši užsienio valstybių piliečiai.
· LŽPF fondo steigėjas Lietuvos žydų religinė bendrija ir Lietuvos žydų bendruomenė nėra jokių iki 1940 metų religinių bendrijų teisių perėmėja, nors teigė, kad yra.
· LŽPF fondas kategoriškai atsisako valstybės dalyvavimo fonde bei prieštarauja bet kokiai būsimų lėšų kontrolei fonde. Kitaip tariant, fondas nėra skaidrus.
· LŽPF fondo valdyba kategoriškai atsisako priimti į valdybą Lietuvos žydų bendruomenei nepriklausančių organizacijų atstovų ar nepriklausomų stebėtojų, turinčių balso teisę.
· LŽPF įstatai sudaro visas galimybes išvežti lėšas į užsienį be jokios kontrolės.
Arkadijus Vinokuras
