Daug dėmesio jis skyrė Rusijos žiniasklaidoje itin mėgstamai „Europą ištiko pabėgėlių katastrofa“ temai, kuriai, deja, labai lengvai pasiduodame ir mes.
„Pabėgėliai yra tik stotyje. Daugiau niekur mieste jų nematyti ir negirdėti. Nė vieno. Stotyje nuolatos yra du ar trys šimtai žmonių. Juos organizuotai sodina į traukinius ir siunčia tolyn, į Austriją ar Vokietiją. Jokios betvarkės, šiukšlių, agresijos ar įtampos nėra. Pakartosiu – mieste jų buvimo pastebėti neįmanoma išvis. Jeigu specialiai nevažiuosite ieškoti jų į stotį, apie tai, kad Europą skaldo siaubinga humanitarinė katastrofa, jūs nesužinosite niekaip“, – rašo A. Babčenka.
Žurnalistas atkreipė dėmesį į tai, kad tvyro rami atmosfera, pabėgėliais yra rūpinamasi, vyksta jų palaikymo koncertai, o miesto gyvenimo, šis labiau žiniasklaidoje eskaluojamas reiškinys, niekaip nesutrikdė. „Stotyje yra daug savanorių. Dalinamas maistas ir vanduo. Yra nemokamas Wi-Fi ryšys, nemokamai įkraunami telefonai. Yra galimybė gauti drabužių ir palapinių. <...> Veikia metro. Parduotuvės veikia. Daug vaikų. Tarp bėglių yra daug anglakalbių. Vienas kalbėjo rusiškai – gydytojas, mokėsi Charkove, dabar su žmona ir dviem vaikais bėga nuo karo. Vengrų šeimos bendrauja su sirų šeimomis. Visi šypsosi, vaikai susidomėję stebi vienas kitą“, – pasakoja žurnalistas.
A. Babčenka negrąžina situacijos ir pripažįsta, kad pabėgėlių problema Europoje egzistuoja. „Kai kur kvapelis šioks toks yra, to nenuslėpsi. Ir šiukšlių, kai kur, aišku, taip pat yra. Tačiau, klausykite, čia juk humanitarinė katastrofa, ar ne? Aišku, problema egzistuoja. Žmonės bėga. Dešimtimis tūkstančių. Šalys uždaro sienas. Atšaukiami traukiniai ir autobusai. Tačiau, ši problema – būtent ir yra problema. O ne katastrofa. Naujas iššūkis Europai. Kurį ji, be jokios abejonės, išspręs. Kaip išsprendė ir prieš tai buvusius. Kaip išsprendė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų problemas. Išspręs ir šią“, – rašo A. Babčenka.
Jo pažįstamas, austras, kurio traukinys iš Budapešto į Vieną buvo atšauktas, ramiai ieškojo alternatyvaus būdo keliauti namo, be kokio nors pykčio ar agresijos pasakojo: „Po karo buvo daug baisiau. Šalys buvo griuvėsiuose. Tačiau netgi tuomet pabėgėlių problema buvo sprendžiama efektyviau. Aš nesuprantu, kodėl mūsų valdžios dabar deda tiek mažai pastangų. Tiems žmonėms reikia padėti, apie ką čia dar kalbėti.“
Autoriaus nuomone, pagrindinio šios problemos bėda yra netgi ne nuo karo bėgantys žmonės, o pernelyg lėtai įsisiūbuojantys Europos biurokratai. „Kai Rusija užpuolė Ukrainą, kol ji įsisiūbavo kasydamasi pakaušį, praėjo metai. Tačiau galų gale įsisiūbavo. Ir dabar Putinas skambina ir prašo susitikti nors su kuo. Ir dabar ji įsisiūbuos. Ir išspręs savo visas problemas. Galite neabejoti. Netgi ginčytis neįdomu.“, – savo „Facebook“ paskyroje teigė žymus žurnalistas, pripažinęs, kad šis įrašas netgi ne tiek apie pačius pabėgėlius, kiek apie tai, kaip įvykius nušviečia Rusijos žiniasklaida.
„Nežiūrėkite. Netikėkite. Siųskite iškart velniop. Melas ten, nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Vakare, pakeliui į oro uostą, važiuojant pro geležinkelio stotį, taksistė pareiškė: „O štai čia mūsų žymioji stotis. Ten pabėgėliai. Tiesa, jų nesimato. Tačiau jie ten yra“, – žymiąją rusų propagandos dėl karių Donbase paskleistą istoriją atkartojo A. Babčenka.
