Apie moralinę politiko krizę prabilo prezidentas Valdas Adamkus, Artūras Paulauskas. Tad į kurį kelią - gėrio ar blogio - krypsta Lietuvos politika?
Nicolo Machiavelli (1469-1527) laikais vyravo nuostata, kad politika ir moralė yra du nesuderinami dalykai, valstybės tikslams leistina naudoti bet kokias priemones - melą, klastą, veidmainystę, smurtą, prievartą ir žudynes. Žinoma ir priešinga kryptis - bandymai derinti politiką su morale. Iki šiol egzistuoja monarchijos, kurias valdo „doras“ monarchas, mat jo sprendimai būsią teisingi. Reikšmingą įtaką politikai turėjo ir turi religija, kuri reikalauja laikytis Dekalogo principų. Politikos ir moralės sintezei sudaromos palankios sąlygos tik demokratinėse šalyse. Čia politikų veiksmus riboja įstatymai ir vykdomosios bei renkamosios valdžios padalijimas. Tik ar jie visada vykdomi? Šiandien aktualus klausimas, kas atėmė mūsų žmonėms pasitikėjimą valdžia, savo valstybe. Atsakymas vienas - nemorali politika, akivaizdi korupcija valdžios ir teisėtvarkos lygiuose, teisingumo ir tiesos sakymo praradimas, piliečių teisių pažeidimai. Jei karų ir okupacijų laikotarpyje tautos dvasia nenusilpo, tai dabar, kai gyvename laisvi demokratinėje šalyje, visur veši nepasitikėjimas, netikėjimas savo ir valstybės ateitimi. Viso to rezultatas- apie 0,35 milijono aktyviausių piliečių pasitraukė į užsienį.
Kokios svarbiausios viso to priežastys? Pirmiausia politikai iki šiol buvo atrenkami ir dirbo Seime, nesilaikydami griežto politinės etikos ir elgsenos kodekso. Jei į politiką ateina dalis nesąžiningų žmonių, metama dėmė visai politikai. IV Dalai Lama sakė: „Jei politika užsiima blogi žmonės, neturėdami geros motyvacijos, apgaudinėja, tuomet ji tampa blogiu“. Taigi doras politikas yra pagrindinis moralios politikos požymis. Aplink mus daug nemoralios politikų elgsenos, žemos kultūros pavyzdžių. Apie juos sužinome iš žiniasklaidos, kuri dar viską paaštrina. Antruoju moralios politikos požymiu reikia laikyti tiesos sakymą, viešumą ir tiesos gynimą. Moralios politikos pavyzdžiais yra Lietuvos Sąjūdžio kelias į Nepriklausomybę, Baltijos kelias. Visi jie buvo pagrįsti visuomenės solidarumo principu. Vėliau ėmė nugalėti asmeninės ambicijos ir grupiniai interesai, politiniams tikslams pajungiamos teisinės institucijos, formuojasi korupcinė sankloda, kuriai, vaikydamasi pelno, ima pataikauti žiniasklaida. Šiam periodui būdinga patronažinė politika, išskirtinės visuomenės dalies poreikių tenkinimas kitos, skriaudžiamos, dalies sąskaita. Veikia atviras ar įslaptintas įstatymų nepaisymas. Nemoralios ir nemokšiškos politikos rezultatas - skurde ir nepritekliuje gyvenantys pensininkai, invalidai, didžioji dalis tarnautojų, kaimo žmonių ir neskaidrios veiklos dėka iškilę turtuoliai. Lietuvos politinės ateities perspektyva - morali politika, tolygus visuomenės vystymas, kai visi tautos žmonės naudojasi savo teisėmis, kai įgyvendinamos moralios politinių tikslų siekimo priemonės, neapgaudinėjant rinkėjų. Pasitelkus teisininkų, politologų, valstybininkų intelektines pajėgas numatoma sudaryti politiko etikos ir elgsenos kodeksą. Įgyvendinus kompleksą teisinių ir kontrolės priemonių tikėtina, kad bus atgaivinama morali politika Lietuvoje.
“Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
