Apie Lietuvos politikos moralinę krizę prabilo Prezidentas Valdas Adamkus, Arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas, Tėvynės sąjunga, politologai. Tad į kurį kelią–gėrio ar blogio–krypsta Lietuvos politika?
Nikolo Makiavelio ( 1469-1527) laikais vyravo nuostata, kad politika ir moralė arba dorovė (žmogaus elgesį reguliuojančios normos ir principai ) yra du nesuderinami dalykai, valstybės tikslams leistina naudoti bet kokias priemones – melą, klastą, veidmainystę, smurtą, prievartą. Moralinių principų neturėjimas siekiant tikslo - tikslas pateisina priemones - tokia yra makiavelizmo politinės doktrinos esmė. Ji sukūrė prielaidas kurtis totalitarinio valdymo valstybėms. Evoliucionavo ir priešinga kryptis - krikščioniškosios socialinės filosofijos, Kanto natūralios teisės ir etikos valstybė, kai politika derinama su moralinių, teisinių normų ir principų visuma. Tokios valstybės politiką formuojantys ir įgyvendinantys asmenys yra teisiškai ir moraliai atsakingi. Moralė priklauso nuo šalies istorinių tradicijų, kultūros, religijos bei socialinės santvarkos. Jos turinį sudaro visuomenėje funkcionuojanti ir istoriškai kintanti humaniškumo samprata. Pastovia ir nepriklausoma nuo esančios visuomenės išlieka individo laisvo apsisprendimo forma – sąžinė, tai žmogaus dvasinė galia, kuria jis suvokia savo poelgių moralinę vertę ir atsakomybę už juos. Normų ir principų visuma sudaro elgesio moralinio vertinimo turinį, išreiškiamą gėrio ir blogio kategorijomis. Jos taip pat kinta ir atspindi atitinkamą laikmetį. Politikos etika tiria valdžios institucijų, atstovų ir pačios politikos moralumą, dorovingumą (moralės dėsnių atitikimą). Valstybės teisiniai dokumentai (konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai ir kt.) rengiami remiantis moralės principais. Todėl atsakomybė tenka juos vykdantiems asmenims ir politikams. Didžiausią įtaką politikos formavimui turėjo ir turi katalikiškoji etika, kurios turinyje - gėris, pareiga ir dora. Katalikiškoji etika reikalauja laikytis Dekaloge nurodytų moralės principų. Pagal Šv. Augustiną - neturėk kitų dievų, tik mane vieną; netark Dievo vardo be reikalo; švęsk sekmadienį; gerbk savo tėvą ir motiną; nežudyk; nepaleistuvauk; nevok; nekalbėk netiesos; negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries; negeisk svetimo turto. Politikos ir moralės sintezei palankiausios sąlygos susidaro stiprios demokratijos šalyse. Čia politikų veiksmus reglamentuoja elgsenos kodeksai, įstatymai bei vykdomosios ir įstatymus leidžiamosios valdžios padalinimas. Kadangi daugelio politikų elgseną lemia asmenybės nuostatos ir įskiepytas moralumas, todėl kodeksuose pabrėžiami ne jų veiksmų apribojimai, bet daugiau moralinė atsakomybė už padarytus pažeidimus. Iškyla dilema - kam turi tarnauti įstatymų leidėjai - ar rinkėjams, ar vadovautis tik savo sąžinės balsu?
Delegavimo teorijos autorius J. Mill (18 a. filosofas, ekonomistas) teigė, kad parlamentaras esąs rinkėjų ambasadorius ar delegatas (angl.“delegates“), jų valios reiškėjas ir vykdytojas, bet laisvas nuo moralinės atsakomybės. Patikėtinio teorijos kūrėjas E. Burke (18 a. filosofas) rašė, kad parlamentarai-patikėtiniai (angl.“trustees“) turi tarnauti bendriems visuomenės interesams, tačiau vadovautis sąžine ir turima informacija. Realiame gyvenime dažnesnės situacijos, kai reikia rinktis tarp tarnavimo sąžinei ar rinkėjų interesams. Moraliai politikai labai priimtina nuostata, kai parlamentaras žino pasekmes ir suvokia savo moralinę atsakomybę, todėl balsuoja pagal savo sąžinę, užuot balsavęs pagal rinkėjų valią. Tačiau daugelyje atvejų ši priešprieša nesusidaro. Ką reiškia politikos skandalai? Skandalų girdime pakankamai dažnai ir garsių, tačiau senųjų demokratinių šalių politikų asmeninės atsakomybės pojūtis visai kitoks, nei pas mus. Atsiprašoma, atsistatydinama, paklūstama poveikio priemonėms ir viskas praeina. Mūsų šalyje dalis parlamentarų ir valdžios atstovų labiau susirūpinę savo parodomuoju įvaizdžiu, savo asmeniniais interesais, neretai vengia vykdyti įstatymus, atsisako klausyti Konstitucinio Teismo, Seimo sprendimų, Prezidento patarimų ir kita. Tauta juos mato, vertina, nepasitiki ir smerkia. Kodėl taip atsitiko? Atsakymas vienas – nemorali politika , teisingumo ir tiesos sakymo praradimas, netikėjimas savo valdžia, savo valstybe ir jos ateitimi. Jei karų ir okupacijų laikotarpyje tauta išsilaikė, tai dabar, kai gyvename laisvi demokratinėje šalyje tebesame nelaisvi savo dvasia. Viso to pasekmė–per 0,35 milijono aktyviausių ir išsilavinusių piliečių paliko šalį, pasitraukė į užsienį.
Galima teigti, kad dalis politikų iki šiol buvo atrenkami ir dirbo Seime nesilaikydami sąžiningos politinės elgsenos principų. Tai patvirtina faktas, kad 1994 m. Seimo valdybos nutarimu sudarytoji darbo grupė pareigūnų ir tarnautojų tarnybinės etikos normų kodekso parengimui neatliko iki galo savo užduoties. Mat kodekso projektas Seime susilaukė visuotinio pasipriešinimo. Kai į politiką ateina nesąžiningi žmonės, metama dėmė visai valstybės politikai. IV Dalai Lama sakė „. . jei politika užsiima blogi žmonės, neturėdami geros motyvacijos, apgaudinėja, tuomet ji tampa blogiu“. Tuo būdu sąžiningas doras politikas yra pagrindinis moralios politikos požymis. Aplink mus pilna politikų nemoralios elgsenos ir žemos politinės kultūros pavyzdžių. Apie juos sužinome iš žiniasklaidos, kuri vaikydamasi sensacijų ir komercinės naudos dar viską paaštrina. Kitais moralios politikos požymiais yra tiesos sakymas, viešumas ir tiesos gynimas. Nesilaikant šių principų Lietuvoje susidarė situacija, kurią J. E. Sigitas Tamkevičius pavadino “moraline pelke” ir ją apibūdino taip: “...Ar ne Laisvės išniekinimas, kai valdžios vyrai nežino į kokį lygį turi būti iškelta moralumo kartelė, kai apgaulė pavadinama gudrumu?”(Delfi,2005-06-14). Geriausiais moralios politikos pavyzdžiais buvo Lietuvos Sąjūdžio kelias į Nepriklausomybę, Baltijos kelias. Vėliau ėmė nugalėti asmeninės ambicijos ir grupiniai interesai, politiniams tikslams buvo pajungtos teisinės institucijos, formavosi korupcinė sankloda, kuriai vaikydamasi pelno ėmė pataikauti žiniasklaida. Šiame laikotarpyje išryškėjo patronažinė politika, klienteriškumas, išskirtinės visuomenės dalies poreikių tenkinimas kitos, skriaudžiamosios, dalies sąskaita. Ėmė veikti atviras ar užslaptintas įstatymų nepaisymas. Nemoralios, korupcinės, dar ir nemokšiškos politikos pasekmė - skurde ir nepritekliuje gyvenantys pensininkai, invalidai, didžioji dalis tarnautojų, kaimo žmonių ir neskaidrios veiklos dėka iškilę turtuoliai. Anot poeto Sigito Gedos „...labai gerai pasiplėšė spekuliuodami Lietuvos Laisve ir Nepriklausomybe. Maironio idėjos buvo labai geras būdas pasipelnyti“ (Kauno Diena, 2005-06-11).
Kokia turėtų būti dabarties Lietuvos politika? Nuomonės šiuo klausimu labai išsiskiria, yra nevienareikšmės. Išskirčiau šias mūsų dabarties politikos vystymo kryptis: idealistinę, pragmatinę ir populistinę-oligarchinę. Idealistinis mąstymas pateikiamas charizminėse Prezidento Valdo Adamkaus kalbose, kur pabrėžiamas mūsų politikos moralumo ir etikos poreikis. Prezidentas nurodo moralios Lietuvos politikos būtinybę, siekiamybę ir ateities gaires. Jo kalbų konstruktyvumą sustiprina tai, kad siūloma aktyviai šalinti nemoralumo pasireiškimus.
Pragmatinės krypties šalininkų yra pakankamai daug. Jos atviru išreiškėju galėtų būti Artūras Zuokas. Moralė, padorumas, anot jo, esančios subjektyvios kategorijos. Moralė politikoje daugiau deklaratyvi sąvoka, nes ji nėra praktiška ir išmintinga. Moralei jis priešpastato “praktinę išmintį”. Geriau pirmiausia vertinti atliktus darbus „gerai/blogai“, o tik po to moralės požiūriu. Jam netinka per daug aukštai iškelta moralumo kartelė (A. Zuokas. Moralė ir praktinė išmintis, 2005-06-03). Matome, kad J. Mill delegavimo teorijos atmaina tampa labai patogia kai kuriems besiveržiantiems nemoralios politikos pasekėjams.
Populistinės-oligarchinės krypties aiškiausiais atstovais, galima teigti, yra ūkio ministras V. Uspaskich ir jo pagalbininkai. Gyvenimas parodys kiek šis teiginys yra teisingas.
Lietuvos politinės ateities perspektyva - morali politika, visuomenės branda, kai visi tautos žmonės naudojasi savo teisėmis, kai įgyvendinamos moralios politinių tikslų siekimo priemonės, neapgaudinėjami rinkėjai. Padedant teisininkams, politologams, valstybininkams Seimo valdybos nutarimu sudaryta darbo grupė, kuri baigia rengti politikų ir kandidatų į politikus elgesio kodeksą. Jame nustatyti politikų, kandidatų į politikus elgesio principai, jais remiantis reikalavimai ir numatytos poveikio priemonės, kai tų reikalavimų nesilaikoma. Šiuolaikiniame „Lietuvos politikų Dekaloge“ - politikų elgsenos kodekse - nurodomos pagrindinės elgesio taisyklės ir principai, kuriais jie privalo vadovautis: pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas ir sąžiningumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdingumas. Nesilaikant etikos (moralės) normų, pritaikomos moralinės ir drausminančios poveikio priemonės (bausmės ir įpareigojimai), kurias nustato įgaliotos Seimo institucijos. Atsakomybę sunkina pakartotini pažeidimai. Bausmės politikams skelbiamos žiniasklaidoje. Politikams taip pat privalomi taip vadinami privalomosios teisės reikalavimai – draudimas tuo metu eiti kitas pareigas, atstovauti už atlygį, prievolė deklaruoti interesus ir kita. Padarius šiuos pažeidimus, gali būti pritaikoma administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.
Skandalų karštligė krečia Seimą ir visą šalį. Visi tai konstatuoja, bet niekas nevykdo analizės ir nedaro išvadų. Todėl š. m. rugsėjo 28 d. Seime organizuosime konferenciją – visuomenės klausymus. Diskutuoti kviečiamos pajėgiausios Lietuvos intelektualinės pajėgos. Svarstytinų klausimų ratas gana platus: ar galima suderinti moralumą demokratinės valstybės politiniame gyvenime, Seimo darbe, įstatymų priėmime ir vykdyme. Kokie moralios politikos kriterijai, koks politikos ir moralės santykis, sąsajos su politine kultūra, reikalavimai šiuolaikiškam politikui. Ar apskritai įgyvendinama morali politika?
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
