Jokios kitos ES valstybės nepatyrė tokio sovietinio okupacinio režimo represijų masto ir žiaurumo kaip Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva. Pagal žiaurumą ir aukų skaičių išskirtiniausias 1941 m. „juodasis birželis“. Pagal masiškumą ir organizavimo slaptumą – 1948 m. gegužės 22 d. (kodu „Vesna“), 1949 m. kovo-balandžio mėnesiais (kodu „Priboj“), 1951 m. spalio mėnesio (kodu „Osen“) trėmimai. Dabar, kai jau iššifruoti KGB slaptai sudaryti tremtinių vardiniai sąrašai, šios ir vėlesnių represijų akcijos laikomos Baltijos tautų genocidu.
Šiandien sukanka 60 metų nuo 1949 m. kovo-balandžio trėmimo, turėjusio slaptą kodą „Priboj“. Pagal jį Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR Ministrų Tarybų ir KP (b) CK pasiūlymu buvo numatyta iškeldinti 30630, kaip jie vadino, „banditų ir buožių“ šeimų, iš viso 94779 žmones. 72,9 % tremiamų buvo moterys ir jaunesni kaip 16 metų vaikai. Baltijos šalyse didžiausia komunistinio genocido operacija buvo visiškai slapta, norėta prisidengti kariniais manevrais, operacija atliekama vienu metu – kovo 25-28 d. Tremiant Baltijos šalių gyventojus dalyvavo 76212 žmonės, tarp jų raudonarmiečių buvo 21206 – dvi pilnos divizijos – ir 18387 stribai. Be 8422 sunkvežimių specialiam kontingentui Baltijos šalyse telkti buvo paskirta 118 geležinkelio stočių, į kurias buvo pristatyti 4437 prekiniai vagonai, specialiai įrengti tremiamiesiems išvežti. „Na večno“ buvo tremiama į Irkutsko sritį, Krasnojarsko kraštą, Chabarovsko, Omsko ir Tomsko rajonus.
Trėmimai Lietuvoje prasidėjo kovo 25 d. 6 val. ryto, remiantis LSSR Ministrų Tarybos kovo 19 d. nutarimu Nr. 176-vs, kurį pasirašė Mečislovas Gedvilas. Operacija truko 2 dienas, tačiau užtruko iki kovo 30 d. Nebuvo atsižvelgta, kad dalis gyventojų išvyko į bažnyčias švęsti Viešpaties apsireiškimo Švč. Mergelės Marijos dieną ir nebuvo namuose. Be to, dėl polaidžio tremtinius teko vežti vežimais.
Todėl baudėjai parodė išskirtinį aktyvumą. Trėmimo operacijos prasidėdavo, dar saulei nepatekėjus. Operatyvinės grupės apsupdavo ištrėmimui skirtos šeimos namus, į juos įsiverždavo, perskaitydavo trumpą raštą, kad šeimininkas dešimčiai metų ištremiamas, nors niekada nebuvo nurodoma, už ką. Ištremiamiems leisdavo pasiimti maisto ir drabužių ne daugiau 100 kg, bet grupių viršininkai kartais juos išvarydavo beveik be nieko.
Iš Lietuvos planuota ištremti 8 500 šeimų (25 500 žmonių). Planas buvo viršytas. Iki kovo 31d. į gyvulinius vagonus sugrūdo ir išsiuntė 8 765 šeimas (28 981 žmonių). Lietuvos gyventojai jau buvo matę ne vieną masinį žmonių trėmimą, todėl iš anksto pagal daugelį požymių nuspėdavo, kad vėl artėja genocido akcija. Įkalintų ir ištremtų žmonių giminaičiai nenakvodavo namuose. Balandžio 10-20 d. buvo organizuota trėmimo išvengusių šeimų medžioklė. Ji tęsėsi iki liepos mėnesio. Susumavus per 1949 m. kovo-balandžio-liepos mėn. iš Lietuvos buvo išgabentos 9 844 šeimos, kuriose buvo daugiau kaip 33 500 žmonių.
Trėmimais buvo siekiama pašalinti okupantams nepritarančių gyventojų grupes, atimti jų turtą, įbauginti tautą ir priversti ją paklusti bolševikinei diktatūrai. Kartu buvo keičiama krašto gyventojų sudėtis: į Lietuvą buvo atkeliami tūkstančiai įvairių tautybių partinių, sovietinių darbuotojų, kariškių, represinių struktūrų pareigūnų su šeimomis.
Masinį trėmimą 1949 m. reikia vertinti ne tik kaip bausmę Baltijos tautoms už jų aktyvų ar pasyvų priešinimąsi komunistinei Baltijos šalių okupacijai, bet tai buvo dalis iš anksto suplanuoto sovietinio tautų genocido.
Arimantas Dumčius yra TS-LKD narys, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas
