Kovo 11 dieną įvykusios neonacių eitynės Vilniuje ne tik eilinį kartą išniekino Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės šventę (eilinį, nes žinovai tvirtina, jog tokios eitynės vyksta kasmet kovo 11 dieną), bet ir atvėrė didelę ir slegiančią mūsų politinio elito problemą. Tai nereagavimas į suniekintą bendrapiliečių rusų ir žydų orumą.
Žinoma, galima guostis tuo, kad visoje Europoje veikia neonaciai ir kad Lietuvoje jų jėgos kol kas palyginti menkos (pabrėšiu, kad tik kol kas). Taip, bet į neonacių demonstracijas ir moralinį smurtą Vokietijoje ar Šiaurės šalyse žaibiškai reaguoja ne tik politikai, bet ir visuomenės veikėjai, žurnalistai ir socialiniai bei pilietiniai sąjūdžiai. Lietuvoje aukščiausio ešelono politikai beveik nereagavo į tokį Lietuvos valstybės šventės suniekinimą.
Kaip Lietuvos pilietis ir Holokaustą išgyvenusio žmogaus sūnus, lenkiuosi prieš Virginijų Savukyną ir dėkoju jam už jo kilnų tekstą „Lietuvos ryte“, kuriame viskas sudėliota į savo vietas ir prie kurio neturiu ką pridurti. Dėkoju Romui Sakadolskiui ir Piliečių Santalkai už jų taurų, drąsų ir humanizmo kupiną balsą. Jie apgynė šalies garbę, kai spengiančiai tylėjo visi tikrąja arba naująja kaire išdidžiai save vadinantys popieriniai tigrai, kuriems yra svarbesnių problemų už rusų ir žydų įžeidinėjimą.
O juk toks mūsų valstybės išniekinimas yra tikra dovana Lietuvai priešiškoms jėgoms. Tik parodyk per Rusijos televiziją vaizdus, kurie byloja, kad visa Lietuvos Respublikos atkūrimo šventė yra niekas daugiau, o trispalvę nešantys ir antisemitinius bei rusofobinius šūkius šūkalojantys neonaciai, ir nelaimingiems žiūrovams teliks tyliai sutikti, kad „pribaltai“ tikrai yra fašistai.
Kad besmegeniai skustagalviai ir neonaciai šito nesupranta, stebėtis netenka. Bet nejaugi šito nesupranta valstybės veikėjai ir profesionalūs politikai, kuriems patikėta šalies moralinė reputacija ir jos garbė?
Kodėl taip vangiai į tokią socialinę patologiją ir organizuotą neapykantą reaguoja (arba visai nereaguoja) mūsų politikai? Negi šūkiai, valstybės nepriklausomybės dieną raginantys dingti iš čia Lietuvos piliečius rusus ir žydus, nesukrečia mūsų politinės klasės? Negi jiems nepasidaro baisu ir koktu, kad į nereikalingųjų ir nurašytųjų kategoriją patenka tokie Lietuvos patriotai kaip ką tik mus palikusi Natalija Kasatkina, Markas ir Emanuelis Zingeriai, Irena Veisaitė?
Jie gali pasakyti, kad tai teisėsaugos reikalas. Taip, bet jei nereaguosi į nusikaltimą moralės kalba, nusikaltimas ilgainiui rutinizuosis į įprastą, nieko nebestebinantį ir gal net normalų dalyką. Jei leidi įžeidinėti savo bendrapiliečius ir siūlai šitą problemą spręsti tik techniškai, neišsakydamas savo pozicijos ir neįvertindamas už įžeidinėjimo slypinčios socialinės patologijos, griaunančios tavo visuomenę, vadinasi, nelaikai jos svarbiu dalyku.
Zygmuntas Baumanas yra rašęs apie vieną iš destruktyviausių ir sunkiausiai apčiuopiamų socialinių fenomenų ir mūsų laikotarpio tendencijų, kurią jis pavadino elgesio adiaforizacija. „Adiaphoron“ graikiškai reiškia nesvarbų dalyką (daugiskaita – „adiaphora“). Šį terminą vartojo graikų stoikai, vėliau kitokiame kontekste jį pavartojo Martino Lutherio bendražygis, religinis reformatorius ir mąstytojas Philippas Melanchthonas, skirtumus tarp katalikų ir protestantų liturgijos pavadinęs adiafora, į kurią esą nereikia kreipti jokio dėmesio.
Bet ta prasme, kurią jai suteikia Baumanas, adiafora yra laikinas pasitraukimas iš savojo jautrumo ir gebėjimas nereaguoti arba reaguoti taip, tarsi kažkas vyktų ne žmonėms, o tiesiog fiziniams gamtos objektams, daiktams ar tiesiog „ne-žmonėms“. Tai nesvarbūs dalykai, kurie atsitinka ne mums arba vyksta ne su mumis. Jie ir negali vykti su mumis.
Tuo galima paaiškinti kažkada populiarias viešas egzekucijas Europoje, į kurias rinkdavosi ir žiaurius kankinimus kaip akiai mielą spektaklį stebėdavo motinos su kūdikiais, vaikai, prasčiokai ir aristokratai (pastarieji – iš atokiau). Minioje išsisklaidanti ir dingstanti individualybė, lygiai kaip ir viešai vykusios žiaurybės, sunaikindavo realų santykį su kankinamu ir žudomu žmogumi.
Juk po egzekucijos visi šitie žmonės būtų pasibaisėję bet kuo panašiu, gresiančiu jiems ar jų artimiesiems. Bet kadangi žiaurybės ištikdavo ne žmones, o nusikaltėlius arba liaudies priešus (tarkim, per Prancūzijos revoliuciją, kada dideliam minios džiaugsmui buvo giljotinuoti karališkoji šeima, aristokratai ir kiti revoliucijos priešai), užuojauta ar bent minimalios empatijos ir simpatijos galios žmoguje būdavo sustabdomos.
Pasirodo, „sveikas ir normalus“ žmogus kuriam laikui gali tapti tokiu pačiu moraliniu idiotu kaip kitą žmogų sadistiškai kankinantis ir lėtai žudantis arba jokios užuojautos tam kankinamajam ir žudomajam nejaučiantis sociopatas. Nereikia net klinikinių sąvokų – moralinis pamišimas ištinka ir sveikuosius. Smurto ir žudynių rutinizacija karo metu priveda prie to, kad žmonės nustoja reaguoti į karo žiaurybes.
Kaip sakė kitas didis lenkas ir mūsų istorinis bendrapilietis Czesławas Miłoszas, normalu yra nebūtinai tai, kas gera ir kilnu. Normaliais dalykais žmonėms tampa tai, su kuo jie užauga ir ką jie internalizuoja kaip savo socialinę tikrovę. Vėliau šokiruojančiu atradimu ir gali tapti tai, kad tie „normalūs“ dalykai, pasirodo, atneša pažeminimą ir skausmą kitam žmogui. Bet tokie atradimai ir praregėjimai nėra dažni. Dažniausiai jie neįvyksta – teisinga žmonėms atrodo tai, kuo jie nesistebi ir į ką jie niekada nereagavo, laikydami tą kažką savaime suprantamu dalyku.
Baumanas elgesio adiaforizaciją laiko viena iš didžiausių mūsų epochos problemų. Ją lemia daug kas – ir instrumentinis racionalumas, ir masinė visuomenė bei kultūra, t. y. buvimas minioje kiekvieną akimirką (pavyzdžiui, kad ir televizijos bei interneto dėka), minios turėjimas savo sieloje ir toks pasaulio suvokimas, tarsi nuolatos būtum supamas anonimiškos jėgos, kurios dėka tavęs niekas neatpažins, neidentifikuos ir nesugėdins.
Tad nesvarbūs mums yra tie dalykai, kurių mes niekaip nesiejame su savo gyvenimu, kurių egzistencija atsieta nuo mūsų buvimo pasaulyje, galiausiai kurie nepriklauso mūsų tapatybės ir savęs supratimo terpei. Po kovo 11 d. neonacių eisenos, į kurią nereagavo save pažangiomis vadinančios Lietuvos jėgos, paaiškėjo, kad nesvarbus yra bendrapiliečių rusų ir žydų orumas.
Kažkas atsitinka kitam, ne mums. Mums tai negali atsitikti – tai pažįstamas jausmas, kurį provokuoja technologinio ir virtualinio žmogaus pasaulio suvokimas. Nuolat matydamas dūžtančius lėktuvus kino filmuose, į juos pradedi žvelgti kaip į fikciją, kuri niekada negali ištikti tavęs realiame gyvenime. Nuolat rodomas smurtas atima mūsų nuostabą ir baisėjimąsi juo. Jis prisijaukinamas. Bet sykiu jis lieka nerealus – mums vis atrodo, kad tai negali atsitikti mums.
Tai neatsitiko mums. Tai atsitiko kitiems. Tie kiti – tai menininkų, analitikų, mokslininkų arba žurnalistų sugalvotos fikcijos. Tikra tik tai, kas atsitinka man. Atsitinka fiziškai. Kas yra aiškiai įrodoma.
Štai tokia moralinė logika. Kas kovo 11 dieną atsitiko rusams ir žydams? Nieko. Mušė? Ne. Žudė? Ne. O žmonės turi teisę kalbėti ką nori. Ypač kai tie žmonės kalba ir rėkia tą, kas politikų ir oficialių veikėjų nešokiruoja. Atstumas tarp jų ir demonstrantų pasaulio vizijų greičiausiai ne toks jau ir didelis.
Taip, ponios ir ponai. Rusai ir žydai – tai ne mes. Jie – ne mūsų tikrovės dalis. Jie iš kitur. Jie ne mums priklauso. Tiesa, su jais negalima blogai elgtis, nes iškils pavojus šalies įvaizdžiui. Bet, kita vertus, ar nėra už juos rimtesnių problemų?
Ir apskritai – argi tai svarbu?
