„Kalbant apie moderniąją architektūrą, manau, kad architektų bendruomenė turi pati iš savęs pareikalauti kokybės, kad tikrai nebūtų atsitiktinių, greitų, trumpalaikių sprendimų. Tegul tai, ką kuriame, nebūna tokie ryškūs akibrokštai – čia labai modernu. Juk žinome, kad tai – mada, kaip ir drabužių srityje: tai, kas labai madinga, kitą sezoną turi padėti į spintą. Taip yra ir su architektūra. Iš kitos pusės, visas pasaulis juda ryškios ir ženkliškos architektūros kūrimo link“, – pastebi G. Janulytė-Bernotienė.
– Kokiame mieste jaučiatės geriausiai ir kodėl?
– Žinoma, Kaune. Kaunas – mano gimtasis miestas. Čia pradėjau mokslus, darbus ir juos tęsiu. Čia – vaikai, anūkai. Kaunas yra mano gimtasis miestas ir, savaime suprantama, visada traukia būti jame.
– Kiek esate jautri aplinkai? Turiu omeny, ar galite ramiai vaikščioti ir gerai jaustis, pavyzdžiui, apleistose Senamiesčio gatvėse ar nerenovuotų daugiabučių rajonuose?
– Klausimas susideda iš kelių sluoksnių. Vienas – kokia esu kaip žmogus. Kaip žmogus aš reaguoju daug ramiau, nes matau, kad bėga metai ir miestas keičiasi. Yra periodai, kai jis daug praranda, yra – kai daug atsistato. Yra klestėjimo, degradavimo periodai. Visa tai laike dėstosi vienodai – tokia sinusoide.
Žinoma, kai matau žmogų su ypatingais poreikiais ar mamą su vaiku, negalinčią įveikti kliūčių dėl to, kad miestas nėra iki galo sutvarkytas, galvoju – kur esame mes, piliečiai? Kodėl nesikreipiame? Bet manau, kad vis tiek viskas juda (ir dabar) į gerą pusę. Eini per miestą ir matai, kad jau gabaliukas sutvarkytas. Labai gerai atsimenu pokarį. Gimiau 1951 m., labai anksti pradėjau atsiminti. Manau, kad dabar nėra taip blogai. Mes dažnai skundžiamės, bet po truputį judame į priekį.
– Užsiminėte apie skirtingas stadijas, kurias išgyvena bet koks miestas. Kaip įvardytumėte, kokioje stadijoje dabar yra mūsų didieji miestai?
– Manau, kad labai skirtingose. Jie labai skirtingai išgyveno nepriklausomybės laikotarpį. Matome, kad Lietuvos struktūroje vėl atsirado centralizuotos valstybės principas – finansavimas ir pinigai yra Vilniuje. Vilniuje atsirado naujas miestas, naujas centras su administraciniais, komerciniais, valdžios pastatais. Kaunas visą šį laikotarpį tam tikra prasme buvo visai sustingęs.
Buvo garsus urbanistas – Kazimieras Šešelgis. Jis parengė bendrą gyvenviečių išdėstymo Lietuvoje sistemą, pagal kurią motyvuotai, moksliškais pagrindais buvo reglamentuojamas visos respublikos bendras gyvenimas. T. y. pristabdomas didžiųjų miestų vystymas ir traukiami rajonų centrai. Juose kuriama pramonė, kad žmonės turėtų darbo. Tada visa mūsų Lietuva būtų tolygiai išsivysčiusi. Dabar žinome, kad toks sutraukimas į vieną vietą ir nepakankamas viso krašto, kaip bendros struktūros, politinis valdymas kelia daug bėdų periferijoje.
– Tai Vilniuje turbūt šiuo metu klestėjimo stadija?
– Taip, bet staigus augimas lemia tam tikrų problemų. Tikrieji urbanistai įžvelgė, kad taip ir bus: Vilniuje užsikimšo gatvės, neįmanoma atvažiuoti į darbą ir pan. Miestas nebuvo tam pasiruošęs. Ilgainiui Vilnius galbūt ir susitvarkys struktūrą, bet gali tekti daryti didelius ir drastiškus sprendimus. Matau, kad Vilnius stengiasi padaryti, sutvarkyti aplinkkelius. Bet matome, kad tokie miestai, kaip Šiauliai, tiesiog degraduoja, nes nėra miestą vystančių veiksnių: pramonės, darbo vietų. Iš to kyla socialiniai trūkumai ir kt.
– Esate sakius, kad architektūra – menas, kuris labiausiai atspindi valstybės politinę, ekonominę ir pilietinę brandą. Tokiu atveju – kokia yra mūsų branda, žvelgiant į mūsų architektūrą?
– Manau, kad gana nebloga, bet yra daug problemų. Viename mieste, jos gali būti išspręstos, kitame – ne, o valstybės mastu tai netgi labai sunku palyginti. Iš didžiųjų projektų, kurie pastaruoju metu vystomi, miestuose matosi, kad jau nustojome gerėtis naujais komerciniais pastatais. Pastarąjį penkmetį atsiranda daug visuomeninės paskirties, mokslo pastatų. Jie vis dar vystosi, yra statomi. Vadinasi, šalis padarė protingą žingsnį, susitvarkė su Europos Sąjungos (ES) pinigais.
– Išvykstant žmonėms, mažėjo gyvenamo ploto poreikis.
– Taip, mūsų miestai yra suplanuoti ir net pastatyti daug didesniam gyventojų kiekiui. Pavyzdžiui, Kauno miestas planuotas 420 tūkst. gyventojų. Kaune kamščių vis dar beveik neturime, bet inžinerija mieste disproporciška. Žinoma, smarkiai nukreiptas į periferinius rajonus.
Dabar turime 260 tūkst. gyventojų. Tai, kas nenaudojama, degraduoja. Savaime suprantama – jeigu turi savo namą, bet jį palieki, neprižiūri, užauga žolė, supūva langai ir pasibaigia to namo gyvenimas. Tai – baisiausia, kas gali ištikti šalį. Tai – fizinio kūno numarinimas savo pačių rankomis.
– Mūsų miestuose tokių pastatų netrūksta. Kartais stebina ir tai, kad jie tokie apleisti – medeliai želia balkonuose ar ant stogų netgi tokiuose namuose, kur žmonės vis dėlto gyvena. Galbūt galime kalbėti apie mūsų estetinį supratimą apie gyvenamąją aplinką: kas už mano buto ar namo ribų – man jau nesvarbu, netgi ir tai, kas ant stogo. Kokios gali būti to priežastys?
– Turime tą bruožą, kad susitvarkome savo kiemą, bet per tvorą galime išmesti šiukšles. Taip pas mus yra. Mes visi gyvename viename mieste ir seni, ir jauni, ir turtingi, ir ne – visi kartu – ir einame per tą pačią gatvę. Kas iš to, kad gyvensiu rūmuose, bent negalėsiu išeiti už tvoros? Turiu gyventi socialioje aplinkoje, kuri suprantama kaip miestas. [...] Turime nusenusią visuomenę – tai įrodyta statistiškai. Jauni žmonės emigravę. Jie savo gyvenimą planuoja ir į jį investuoja kitur, o seni žmonės fiziškai ir finansiškai neišgali to daryti [tvarkyti aplinkos – LRT.lt]. Žinome, kokios yra mūsų pensijos. Turėtų būti sugalvotas mechanizmas. Manau, kad politikai apie tai galvoja. Tai rodo užstrigęs pastatų energetinio renovavimo projektas. Galiausiai pašalpų kaina priverčia žmones dalyvauti procese. Manau, kad kiekvieno piliečio pozicija turėtų būti valstybiška.
– Vadinasi, vis tiek reikia priversti?
– Matyt, pradžioje reikia priversti suprasti, o paskui jau gal žmogus ir pats padarys.
– Kaip, Jūsų nuomone, architektūra šiandien atskleidžia tai, koks gyvenimas vyksta joje? Kokias mūsų gyvenimo būdo, vertybių ir mentaliteto išraiškas šiandien įgyja architektūra?
– Matot, yra du klausimai. Vienas – santykis su paveldėta architektūra. Būtų būtina išmokti suprasti jos vertę, išmokti ją saugoti, tausoti, atstatyti, papildyti ir pritaikyti mūsų poreikiams. Tam reikia specialių žinių. Visuomenė turi pati suprasti šias vertes ir vertybes. Kita sritis – naujos architektūros kūrimas, kuriame modeliuojamas naujas gyvenimas, nauja veikla naujose erdvėse ir išorės formose, erdvėse.
Turime susiformavusį stereotipą. Save vadinu pusiau kaimiete, pusiau miestiete. Manau, dauguma lietuvių yra tokie. Dėl to, ypač vyresnio amžiaus žmonėms būtinai reikia darželio po langu ir tokios tradicinės sampratos. Mes ne vieninteliai tokie. Anglas irgi turi savo sampratą. Jam irgi reikia ne dangoraižio, o darželio po langu. Dėl to naujos idėjos žmonių psichikoje sunkiai skinasi kelią. Bendra darbo vieta, įstiklinta erdvė, daug šviesos [– tai ne lietuviui – LRT.lt]. Lietuvis nori užsitikrinti savo individualumą, uždaryti duris, kad niekas nematytų, ką jis visą dieną veikia darbe. Kiek projektavome biurų, toks buvo poreikis.
Galbūt jaunos kartos gyvenimas keičiasi, nes jie pagyvena užsienyje, pamato, koks bendravimo būdas ten. Įsivaizduoju, kad jie, sėdėdami bendroje didelėje erdvėje, bendrauja per telefoną arba internetą. Mes kažkaip esame įpratę kalbėtis akis į akį. Matyt, architektūra tėra veidrodis to, ko iš jos laukiama. Ne ji pati primygtinai turėtų siūlyti.
Be abejo, jo [architekto – LRT.lt] išprusimas, žinios, sulyginimas, smegenų enciklopedija gali pasiūlyti, bet momentas, kada jis įtikina, kad tai – gerai, labai sunkus ir sudėtingas. Gali vieną žmogų įtikinti akis į akį, bet, jeigu tas pastatas kuriamas šimtams žmonių, tie poreikiai ir lūkesčiai gali neatitikti. Kada nors atitiks.
– Kokie šiuolaikinės Lietuvos pastatai ryškiausiai liudytų besikeičiančias vertybes?
– Manau, kad geriausia būtų atsistoti Vilniuje ir pasižiūrėti į susiformavusį naują centrą. Tas centras išaugo mūsų akyse. Jis tikrai yra šiuolaikinis. Jis – tikrai Europos miestas, nepametęs mastelio. Kai atsistoji išilgai upės, matai netgi tą sąskambį: pilies – istorinio centro – ir naujojo centro. Tas veiksmas nevyksta drastiškai. Tai jau mums lyg ir yra įpareigojimas išsaugoti tas vertybes, o naujos lyg ir gan ryškiai kelia savo ženklus.
Vilniuje turime verslo trikampį, naująjį administracinį, komercinį centrą. Kaune neturime tokios sankaupos ir tokių arealų, kuriuos suvoktume kaip visiškai naujai susiformavusius. Deja, turime pavienius geresnius ar blogesnius pastatus. Visi architektai stengiasi. Kartais nepavyksta dėl lėšų stokos. Kartais kyla klausimas, ar tie uniformuoti komercinės paskirties pastatai teisingai pastatomi (Savanorių prospekte esantis pavyzdys: priekyje – parkavimas, o pastatas – gale). Miesto architektas turėtų valdyti urbanistinę situaciją, kad visą laiką būtų aišku, su kokia vizija kuriama ta miesto dalis. Vizija yra aukščiau už vieną pastatą. Tas pastatas gali būti geras ir gražus, bet jis gali nepapildyti vienovės. Čia toks dalykas, kurį architektai turėtų smarkiau tarpusavyje išdiskutuoti.
Man labai skaudu dėl (tai vadinčiau visiškai nesuvaldytu procesu) gyvenamųjų kvartalų draikos. Tikrai sakyčiau žodį „draika“. [...] Žmonės tikisi gauti gyvenamą plotą ir gerai gyventi, bet tik įsikėlę jie susiduria su tuo, kad tas gyvenamas kvartaliukas nėra integruotas į miesto struktūrą: nei socialinę, nei miesto transporto, nei inžinerinę ir t. t. Tai yra toks tarpsnis – kaip savo laiku kolektyvinių sodų plėtra. Kolektyviniai sodai atsirado gražiose vietose. Dabar tai nėra gyvenamieji pastatai. Niekas nežino, ką su jais daryti. Manau, kad valstybė turi įsipareigoti užtikrinti, kad tai [naujų kvartalų statymas – LRT.lt] būtų kompleksiškas socialinis urbanistinis sprendimas.
– Turbūt architektūra yra vienas tų menų, kuris, nepaisant jo savininko, nėra asmeninis reikalas. Kitaip tariant, architektūra kuria visos valstybės veidą – ne tik rajono, gyvenamosios teritorijos. Kokius šio veido bruožus reikėtų gludinti, o kokius, priešingai – išryškinti?
– Pirmiausia – pagarba tam vertingam paveldui, kurį mes turime. Žinome, kad ir Kauno Naujamiestis yra paskelbtas UNESCO saugoma teritorija. Tai tikrai labai svarbu, bet po to eina kiti žingsniai. Kaip elgtis, kad nesugadintume, nesugriautumėme ir nenugriūtų savaime? Kaip minėjote, daug pastatų yra ir apleistų, ir su berželiais ant stogo. Tai – atsigręžimas. Negali vien tik naudoti. Turi kažkiek investuoti tam, kad ateities kartos irgi turėtų. [...]
Kalbant apie moderniąją architektūrą, manau, kad architektų bendruomenė turi pati iš savęs pareikalauti kokybės, kad tikrai nebūtų atsitiktinių, greitų, trumpalaikių sprendimų. Tegul tai, ką kuriame, nebūna tokie ryškūs akibrokštai – čia labai modernu. Juk žinome, kad tai – mada, kaip ir drabužių srityje: tai, kas labai madinga, kitą sezoną turi padėti į spintą. Taip yra ir su architektūra. Iš kitos pusės, visas pasaulis juda ryškios ir ženkliškos architektūros kūrimo link.
Garsūs architektai [...] buvo pakviesti į Vilnių suprojektuoti menų centrą, bet kažin ar mes esame tam pasiruošę, tiksliau – ar tai mums reikalinga? Mes turime monolitišką savo istorinių miestų struktūrą. Tai – didžiulis jų privalumas. Įsiterpti su labai ryškiais autonomiškais ženklais visada yra tam tikra rizika. Galbūt pasaulinio garso architekto meistriškas pastatas taps viso miesto traukos centru, bet ar su teigiamu, ar su neigiamu ženklu, tikrai yra ilgų diskusijų klausimas.
– Galų gale, jei greta tie namai su berželiais ant stogų...
– Kadangi dabar kaip tik tokia architektūra yra visuose pasaulio architektūros žurnaluose, berželiai ant stogų sodinami [...], mes natūraliai priaugome prie to (juokiasi). Čia, žinoma, juokas. Visos teritorijos turi būti intensyviai tvarkomos. Miesto centrai tikrai turi būti pritaikyti įvairiems poreikiams.
