Anot A. Karaliaus, viešieji tualetai yra sudėtinė miesto komforto, civilizacijos indekso ir patrauklumo keliautojui dalis. Architektas pastebi, kad Lietuvos miestai stengiasi kurti lankomų vietų maršrutus turistams, bet nepasirūpina elementariais žmonių poreikiais.
„Jeigu norime, kad mus nuolatos lankytų, o ne tik vieną kartą aplankytų ir pasakotų sultingus anekdotus apie savo nuotykius kur nors Vilniaus ar Kauno skvere už pašto kiosko kampo, tai turime pasirūpinti, kad nebūtume pajuokos objektu. Kita vertus, ir patys patiriame nepatogumų“, – sako A. Karalius.
Jo nuomone, viešųjų tualetų trūkumas Lietuvą charakterizuoja kaip posovietinę šalį. Pašnekovas prisimena, kad paskutiniaisiais okupacijos metais su draugais iš Vokietijos teko keliauti po Baltijos šalis. Bene vienas ryškiausių ir iki šiol vokiečių atmintyje išlikusių prisiminimų – autobusų stoties Latvijoje tualetas, kuriuo svečiai netgi neišdrįso pasinaudoti.
„Nėra smagu, kai po 25-erių metų tai prisimenama kaip vienas ryškiausių nuotykių, keliaujant po Baltijos šalis. Mes galime tai nutylėti ar nuleisti negirdomis, bet tai tvyro ore“, –teigia architektas ir pabrėžia, kad viešieji tualetai gali būti labai paprasti ir nereikalaujantys didelių lėšų jų pastatymui. Esą nebūtina statyti pastato, pretenduojančio į mūro pilis.
Jam antrina ir LRT Radijo bendradarbis Jungtinėje Karalystėje Ainius Lašas. Anot jo, Anglijoje netenka susidurti su tokia problema, o viešųjų tualetų trūkumas Lietuvoje, A. Lašo nuomone, nėra finansinių išteklių nulemta problema, nes, kaip minėjo A. Karalius, sprendimo būdai gali būti nebrangūs.
„Kad tai įvyksta prieš savivaldybių rinkimus, manau, yra geras pranašas, kad rinkimuose atsisukama ir į tokias paprastas, aktualias temas, o ne tik kosminius planus“, – sako A. Karalius pridėdamas, kad automatinio tualeto atidarymą vertina kaip gražų, perspektyvų simbolį.
