Vokietijos mokslininkai atlikę tyrimą nustatė, kad augalai gali sugerti energiją iš kitų augalų. O žmogaus kūnas esą turi panašumų, tad ir mes, tarsi kempinės, sugeriam mus supančių kitų žmonių energiją. Ar jaučiam tą kasdienybėje?
Liaudies medicinos atstovė, Lietuvos ragana vadinama Vilija Lobačiuvienė sako nė neabejojanti, kad mes sugeriam vieni kitų energiją.
„Be abejonės, mes viens kitam ir esam tie ir donorai, ir vampyrai. Nereikia galvot, kad vampyras yra totalus vampyras ir iš visų siurbia energiją, kažkam jis irgi yra donoras. Kažką jis myli, kažkam jis atiduoda energiją, dalinasi“, – sako ji.
Tai esą vyksta net ir nesąmoningai. Tiesa, ne visada tai yra blogai – gali būti, kad tarkim, šeimos nariai energija keičiasi. Tačiau gražūs mainai vyksta toli gražu ne visad.
„Žmogus, kuris pasirenka savo auka arba donoru, sakysim, kolektyve viršininkas, nuo kurio žmonės priklauso, pajunta tuos žmones, kurie gal kažko jo bijosi, yra priklausomi, bijo netekti darbo ar dar ką nors, psichologiškai supranta jis tą ar ne, jis įskaičiuoja kuris iš baimės jam atiduoduos didesnį kiekį energijos“, – sako V. Lobačiuvienė.
Nutekėjimas iš stiprios į silpną
Garsus kardiochirurgas, širdies elektrostimuliacijos ir tachikardijos chirurginio gydymo pradininkas Lietuvoje, profesorius Jurgis Brėdikis visą gyvenimą taikė naujoviškus metodus, į kuriuos ne vienas medikas žiūrėjo skeptiškai. Nors dabar jis jau neoperuoja, mokslo naujovėmis domisi.
„Energijos prasme vyksta taip, kaip su elementais Jeigu jūs du elementus sujungiat, viena silpna, kita – stipri, tai vyksta nutekėjimas iš stiprios į silpną. Tai be abejo tie, kurie turi daugiau energijo – aš dabar nekalbu geros ar blogos – daro didesnę įtaką tiems, kurie turi mažesnę, silpną energiją“, – sako J. Brėdikis.
Kaip energija paimama
Tačiau į tai, kad bendraudami sugeriam vieni kitų energiją, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neurobiologijos ir biofizikos katedros vadovas profesorius Osvaldas Rukšėnas žiūri atsargiau.
„Reikia labai aiškiai apibrėžti, aipe kokią energiją kalbam. Kas ta energija yra. Jeigu įvardinam energiją, tada turim įvardint, kaip jinai techniškai perduodama, tai yra, koks yra siuntėjas. Lygiai taip pat, kas priima – kokiomis priemonėmis ta energija yra priimama“, – sako O. Rukšėnas.
„Bet kokia energija yra minties energija. Mes tiesiog nepripratę suvokti, kad mintis – pati galingiausia jėga. Nuo minties prasideda viskas, – sako V. Lobačiuvienė. – Emocija pati nepridaro tiek bėdos, kiek pridaro po to vykstantis pokalbis apie įvykį. nes ne pats įvykis mus paveikia tiek stipriai, kiek paskui paveikia tai, kai mes apie įvykį galvojam.“
„Kiekvienas žmogus turi tam tikrą koeficiantą šviesos elementų, tai yra biofotonų. Mes retai tą sakom, retai ir matom, kad žmogus sakom, švytintis. Ir tas kitas žmogus iš jo tiesiog atima ir kadangi atima, tai žmogus atitinkamai blogiau ir jaučiasi: išsiurbtas ir panašiai“, – kalba J. Brėdikis.
Paimti kito energijos neįmanoma?
Psichologas Olegas Lapinas kraipo galvą, kaip galėtumėm paimti vienas kito energiją. Esą ji yra mūsų kūne, jos dėka galim, tarkim, eiti, kalbėti, tačiau kitam jos paimti neįmanoma.
„Energija pati savaime pas mus cirkuliuoja viduj, tai nei pagal fizikos, nei pagal medicinos dėsnius neskirta tam, kad jinai spinduliuotų į išorę. Mes galim šildyti vienas kitą, bet taip tiesiogiai imti kažką iš kito – negalime“, – kalba O. Lapinas.
O kaip paaiškinti, kad pabendravę su kai kuriais žmonėmis jaučiamės išsekę, lyg išsiurbti vampyrų? Psichologas turi paaiškinimą.
„Sakykim, jeigu žmogus, kuris labiausiai informaciją reiškia emocijom bendrauja su žmogumi, kuris informaciją labiausiai priima logika ir vienas kitam maišo, tai tada abu jaučiasi taip, tarsi jie vargintų. Emocingą žmogų vargina kito šaltumas jo akimis. O logišką žmogų vargina kito emocionalumas jo akimis. Kiekvienas gali pasakyt – aš nežinau, jis man išsiurbė visą energiją“, – nurodo O. Lapinas.
„Oficialusis mokslas gana skeptiškai vertina šituos dalykus. Buitiniam lygmeny – taip, daug visko yra religiniuose tekstuose ir buityje. Visokių tų yra ir pastebėjimų, ir empirinių faktų, to yra, bet tokiam šiuolaikiškam moksliniam lygy, kad jie būtų pagrįsti, tai neypatingai daug to yra“, – sako O. Rukšėnas.
Bloga akis
Kad ir ką šiuolaikinis mokslas teigtų, profesorius Brėdikis primena, kad jau nuo seno mūsų protėviai baiminęsi blogą akį turėjusių žmonių.
„Liaudis seniai žino, kad galima ir nužiūrėti ir užkalbėti ir įtakot, iš tikro yra daug mokslinių padaryta, kurie rodo kad žmogaus jo paties biolaukas neužsidaro tik juo pačiu“, – sako J. Brėdikis.
Jam pritaria ir liaudies medicinos ir magijos tyrinėtoja Rita Balkutė:
„Lietuvių liaudies tradicijoj pagrindiniai žmonės, kurių labiausiai bijodavo, vengdavo, tai sakydavo žmonės, kurie turi blogas akis“, – sako ji.
Tokie žmonės dar nebuvo laikomi raganomis, bet vis tiek buvo laikomasi nuo jų atokiai. Mat būtent tokie žmonės esą galėjo atimti gyvybinę energiją. Nužiūrėti arba pakenkti pavydu
„Tai jeigu rudom akim žmogus pasižiūrės tai tikėdavo, kad jis turi stipresnės jėgos ir tokios hipnotizuojančios ir gali iš jūsų atimti tą gyvybinę energiją, tas jėgas. o kas atsitikdavo nužiūrėjus. Nužiūrėjus žmogus pradėdavo silpnai jaustis, jam nerega, bloga. Netgi galėdavo vemti. Ir šiaip tikėdavo, kad nužiūrėtam žmogui pradeda vysti, širdis pasidaro tuščia“, – pasakojo R. Balkutė.
Vaikams rišdavo bantus
Manyta, kad kaip raganų, taip ir blogos akies, labiausiai pažeidžiami – maži vaikai ir maži gyvūnai. Nužiūrėti tiek vaikai, tiek, tarkim, veršiukai ar viščiukai, imdavo blaškytis, klykti. Žmonės bandę saugotis. Suaugusieji rengdavosi išvirkščius apatinius marškinius arba stengdavosi apsivilkti ar užsirišti kokį ryškų daiktą. Esą kaip tik todėl mergaitėms į plaukus buvo rišami dideli ryškūs kaspinai.
„Ką nors ryškaus arba ant rankos užvyniodavo raudoną šniūriuką, tai yra kad aš į jus pasižiūrėjus ne į jus tiesiai pažiūrėsiu, ne į jūsų akis ir tokiais būdais atimsiu tarsi tas gyvybines jėgas iš jūsų, o į daiktą kažkokį kitą nukreipsiu. gyvūnams tai mes iki šiol galim matyt, kad arkiukam į karčius įsegdavo raudoną juostelę“, – sako R. Balkutė.
Tačiau – dar daugiau, mūsų protėviai tikėję, kad paroje yra 22 blogos sekundės, kada netgi patys sau galime pakenkti.
„Kažkokiu momentu žmogus galėjo net ir pats žmogus save galėjo nužiūrėt. žinom, kad neperšokęs upelio nesakyk op. Jeigu mes įsivaizduosim ar tikėism, kad mes išlaikysim egzaminą labai dažnai būna, kad mes neišlaikom“, – sako ji.
Reaguoja ir augalai
Skamba neįtikinamai? Profesorius Brėdikis sako kad vis daugėja tyrimų, atskleidžiančių, kad ne tik žmonės, bet ir augalai gali nepaaiškinamai reaguoti.
„Jau yra įrodyta, kad kai ateina kirtėjas medkirtys prie medžio su kirviu o prie medžio buvo prijungta galvanometro elektrodas – melo detektorius, irgi reakcija buvo iki jam ateinant. prieina kitas žmogus kuris nėra numatęs kirsti ar pjauti – reakcijos nėra.
Visai mistika? Medžiai reaguoja į mintis ir ketinimus? Kad ir kaip būtų – mintis – stiprus dalykas, galintis mums tiek padėti, tiek kenkti, tikina Vilija Lobačiuvienė. Tarkim, su kuo nors susipykę dar ilgai apie tai galvojam, viduje verda, taip prarandam ramybę ir eikvojam energiją.
„Jūs čia susipykote, žmogus išpurslojo kaip puodas verdantis kažkam kliuvo – vienam, kitam tų purslų. Ir tas žmogus su ta purslų degančiu pursleliu, kuris pateko į jį, jsi keliauja namo. ir tada jsi jau vynioja visa šitą konfliktą, jis grįžta į praeitį, jisai negali užmigt, nes jis kalbasi. jūs kai kalbat – neužmiegat“, – sako V. Lobačiuvienė.
Taigi derėtų sekti savo mintis ir neleisti joms įsivažiuoti. Tačiau energijos siurbimas vis tiek skamba neįtikėtinai? Tačiau rimčiausius tyrimus atliekantys mokslininkai nėra kategoriški.
„Jeigu istoriškai pažiūrėt, tai buvo laikas, kai nežinojom, kad neuronai egzistuoja. Tuo metu gyvenę žmonės nežinojo. Ir nieko, ir gyvenom. Ir kūrė, ir mylėjo, ir nekentė – viską darė. Tai jeigu perimti tą mosklinio pažinimo begalinumo principą, tai už kažkiek laiko atsakymas ir visai kitaip gali skambėt“, – sako O. Rukšėnas, Vilniaus universiteto Neurobiologijos ir biofizikos katedros vadovas.
Taigi kol kas vienareikšmiško paaiškinimo, kodėl jaučiamės lyg išsunkti pabendravę su kai kuriais žmonėmis, nėra. Gal išties todėl, kad vieni esam labiau racionalūs, kiti – emocingi. O gal ir visai netrukus bus įrodyta, kad išties siurbiam vieni kitų energiją, ir išmoksim net to apsisaugoti.
