Taip arba labai panašiai, regis, klausia Nida Vasiliauskaitė viename iš savo paskutiniųjų straipsnių, aš čia tik persakau išsakytą klausimą, užrašydamas jį kažkiek praplėstu ir galbūt dėl to neutralesniu pavidalu. ,,Tautos nuomonė?“ Toks minėto garsios autorės straipsnio pavadinimas. Kaip matote, trumpesnė formuluotė su klaustuko ženklu abejonę išsako labiau kategoriškai, pakankamai kampuotai, su kietai įpakuotos ironijos užtaisu. Išties, Vasiliauskaitė čia iš pradžių tarsi ir bando pašiepti Joną Vaiškūną, kitą žinomą polemistą, kuris neabejotinai yra įtikėjęs tokios Tautos nuomonės reikšmingumu (ypač gerb. Nida Vasiliauskaitę erzina anojo tekstuose žodžio ,,Tauta“ užrašymas iš didžiosios raidės).
Noriu nuraminti visus Nidos V. gerbėjus, nes tikrai nesiruošiu dabar užsipulti talentingos, visados sugebančios intriguoti autorės, įdomios viešosios erdvės žaidėjos. Reikalas tas, jog galų gale tik gerbiama ir čia minima autorė sugeba išskirtinai įvaizdžiai, iki galo artikuliuotu pavidalu išsakyti poziciją, kurią tokie kaip aš ir panašūs (arba nepanašūs) prašalaičiai jau iš tolo atpažįsta kaip ,,oponento nuomonę“ ( štai, pavyzdžiui, Sokratas, - atleiskite už palyginimą ne visai vietoje, - labiausiai vargdavo, kol pavykdavo iki galo sukomplektuoti ir kažkam įpiršti vadinamąją ,,oponento nuomonę“, kurią paskui jau būtų galima draugų ratelyje su dideliu trenksmu ir be iracionalaus likučio paneigti). Taigi, kartoju, tik minima autorė kaip niekas kitas sugeba būti erzinančiai, su pertekliumi raiški, be išlygų provokuojanti. Kitaip tariant, čia iš tiesų nebereikia taikytis į kairiąją uodo akį, nes visą horizontą mums staiga užstoja dramblotas taikinys, nusidažantis pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Neiššauti tokiu atveju nebeįmanoma.
Nors Vasiliauskaitė tautos nuomonę vienu metu pavadina kvazimetafiziniu daiktu, tačiau, esu tikras, ilgiau kalbantis pripažintų, jog tai yra gana paprastai apčiuopiamas ir matematiškai nesunkiai išmatuojamas dalykas įvairiausiose statistikos suvestinėse, sociologinių tyrimų išklotinėse, visuotinių apklausų ir referendumų rezultatuose. Kitas dalykas, žinoma, jog yra mėgėjų spekuliuoti tautos nuomonės idėja savanaudiškais tikslais, naudojant tokio tipo užkeikimus politinės retorikos pratybose. Taigi pirmas pasiūlymas politikui toks, jog apeliuojant į tautos nuomonę reikia būti tiksliu labiau nei kitais atvejais (skaitmeninės nuorodos, grafikai, diagramos), jeigu tokiam ponui nesinori įgyti prasčiausios prabos demagogo, kvaišos ir falsifikatoriaus įvaizdžio. Tačiau kaip tik čia reikėtų atkreipti dėmesį į principinės reikšmės perskyrą; kaip ir pati tauta, tautos nuomonė nėra vien tik nusistovėjęs objektinis darinys, kurį būtų galima išmatuoti, apskaičiuoti ir kontroliuoti, tautos nuomonė visų pirma yra subjektinė veikla, kuri pati tampa masteliu politikos reiškinių išmatavimams. Objektiniais savo profiliais tautos nuomonė gali būti įdomi įvairioms demonstracijoms, pavyzdžiui, mokslinės veiklos plėtotei, tuo metu subjektine savo raiška tautos nuomonė gali tapti viso visuomeninio vyksmo kūrybiniu pagrindu. Kita vertus, kaip tik čia privalau išsakyti pagrindinę šio pasisakymo idėją: pilnavertę, kuriančiąją nuomonę gali įgyti tik laisva tauta, susidedanti iš laisvų piliečių, iš žmonių, kurie supranta orumo užduotį, jog atėjo laikas kartą ir visiems laikams atsisakyti vergo sąmonės bei kumečio refleksų. Tautos nuomonės pilnavertė raiška ir laisvė yra neatskiriamos viena nuo kito kaip, tarkime, ankstyvas vasaros ryto saulėtekis ir nukibę rasos lašai ant žiedų.
Labai gerai įsivaizduoju, jog atstovaudama radikaliojo pliuralizmo doktrinai Vasiliauskaitė labai įtariai žiūri į bet kokius bandymus substancionalizuoti tautos nuomonę. Kita vertus, kaip atrodo, tautos nuomonės gretinimas su laisvės idėja didele dalimi keičią perspektyvą, nes tokiu atveju tautos nuomonės reiškėju didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti laikomas beveik kiekvienas lietuviškai kalbantis žmogus. Kaip tik kalba, regis, šiandien gali tapti lemiamu faktoriumi nusakant žmogaus tautinę priklausomybę, tačiau apmąstant tokį atvejį leiskite neapsiriboti vien tik instrumentine kalbos samprata. Tiesą sakant, nepasakysiu nieko naujo primindamas, jog kiekvienas ištartas tautos kalboje žodis nurodo į visą kalbos sistemą, taigi neatskiriamai yra susijęs su tam tikro tipo sąmonės kodu ir istorinio likimo perspektyvomis (ta pačia proga pastebėsiu, jog pasaulinėmis gana komplikuota prasme tapusios rusų ir anglų kalbos yra tiek nuzulintos visuotinio vartojimo, jog darosi panašios į kraštutinai emancipuotą moterį, kuri praranda paskutinius paslapties žavesio likučius).
Kiekvienas studijavęs universitete, tikiuosi, yra kažką girdėjęs apie antikos filosofo Parmenino išsakytą mąstymo ir būties tapatumo tezę. Leiskite patikslinti, jog čia skelbiama, kad būtis ir mąstymas sutampa tame pačiame, gr. to auto, tauto. Taigi mąstymas ir būtis sutampa tik tautoje, t. y. tik tautos kalbos sistemoje galimą įsimąstyti į būtį bei subendravardiklinti savo likimą su kitais žmonėmis.
Keista, kad garbioji autorė, kaip sakoma, forsuotojo pliuralizmo pranašė mūsuose, kažkaip abejoja dėl to, jog elito nuomonė gali nesutapti su likusios tautos dalies nuomone. J.Vaiškūnas, išsakantis tokią prielaidą, čia yra apšaukiamas kone nacionalsocialistu. Iš tiesų, būtų liūdna, jeigu nebūtų juokinga. Laisvos tautos nuomonė yra poleminė nuomonė pagal prigimtį, kuri kartais gali tapti draskoma pačių sunkiausių prieštaravimų. Kaip ir daugelis kitų komentatorių aš šiandien taip pat esu linkęs atskirti ,,juos“ ir ,,mus“, be to, kaip atrodo, ribą čia užbrėžia laisvės idėja, tiksliau tariant, tokios idėjos disproporcija. ,,Jie“ negali būti laisvi, nes yra įkalinti baimės, neabejoju, yra surakinti baimės dėl ,,Alitos“, Leo LT, dėl kitų, dar baisesnių nutikimų. ,,Jie“ turi dėl ko bijoti. Savo ruožtu mes esame drąsesni galbūt jau dėl to, jog, kaip sakė klasikas, neturime ko prarasti, išskyrus savo grandines. Dar daugiau, - mes neturime net tų grandinių, kurias bijotume prarasti!
