Praūžus karui Kaukaze, Vakarai tarsi puolė varžytis dėl dėmesio šiam regionui ir vaidmens atkuriant taiką jame. Iš pradžių gana pasyviai konfliktą stebėjusi Europos Sąjunga, kuriai pirmininkauja Prancūzija, prezidento Nicolas Sarkozy pastangomis sudarė du planus, kaip stabilizuoti padėtį Gruzijoje. Netrukus į tas varžytynes įsijungė NATO, kurį aktyvesniems veiksmams „karštuosiuose taškuose“ paprastai ragina Jungtinės Valstijos. Kai kurios Aljanso valstybės paragino prieš Rusiją imtis radikalių priemonių. Jų lyderiai tvirtino, kad Gruziją ir Ukrainą nedelsiant reikia priimti į NATO, net jei tai sukeltų rimtą Maskvos pasipriešinimą.
Tačiau tos rungtynės tarp ES ir NATO pasireiškia ne tik bendru noru užkirsti kelią naujai agresijai kur nors buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose, bet ir konkurencija, iš kurios Maskva siekia naudos.
ES ir NATO varžytynės
Taigi, kiek paabejoję, Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai Briuselyje paskyrė specialųjį įgaliotinį Gruzijai, prancūzų diplomatą Pierre‘ą Morelį, iki šiol ėjusį specialiojo pasiuntinio Vidurio Azijoje pareigas. Svarbiausias P. Morelio uždavinys bus sušvelninti konfliktą Kaukaze. Jis rengsis tarptautinėms deryboms dėl Gruzijos krizės, kurios spalio 15-ąją prasidės Ženevoje, ir Gruzijos donorų konferencijai, kurios data kol kas nežinoma.
ES taip pat patvirtino stebėtojų misiją Gruzijoje. 200 civilių stebėtojų iš Sąjungos šalių nuo spalio 1-osios bus dislokuota šioje šalyje. Jie stebės, kaip iš Gruzijos teritorijos traukiasi Rusijos pajėgos, kurioms išvykti N. Sarkozy plane numatytas mėnuo.
Stebėdamas, kaip šių pajėgų atitraukimą Maskvą apipina įvairiomis sąlygomis, NATO taip pat ėmėsi žygių. Pirmadienį Tbilisyje prasidėjo dviejų dienų NATO generalinio sekretoriaus ir šalių-narių ambasadorių vizitas, kuris ypač svarbus Gruzijai, nekantraujančiai kuo greičiau tapti Aljanso nare. Jau vien tai, kad Gruzijoje lankosi 26 šalių specialieji NATO pasiuntiniai, šiai karo ir nepriteklių nualintai šaliai – didelis įvykis.
Vizito metu įvertintos Gruzijos reformos integruojantis į NATO ir šalies infrastruktūros atkūrimas po konflikto su Rusija. Tuo pačiu metu čia vyko balandį Bukarešte sukurtos bendros NATO ir Gruzijos komisijos narystei pasirengti posėdis. Šeštadienį Aljanso šalių generalinių štabų viršininkai Sofijoje pažadėjo remti Gruziją, vengiant „šaltojo karo“ su Rusija. Ištyrus Gruzijos poreikius, rugsėjo 18–19 d. Londone Aljanso gynybos ministrai spręs, kokią konkrečią gynybinę pagalbą teikti šiai Kaukazo valstybei.
NATO karas su ES?
Bet štai susitikimo Tbilisyje išvakarėse NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis laikraščiui „Financial Times“ pareiškė, kad Rusijos ir Europos Sąjungos susitarimas dėl padėties sureguliavimo Kaukaze yra „nepriimtinas“. Aljansas pasisako prieš Rusijos karinių pajėgų dalyvavimą ne tik pačios Gruzijos teritorijoje, bet ir Pietų Osetijoje bei Abchazijoje. Darydama per dideles nuolaidas Rusijai, ES pažeidžia prezidento N. Sarkozy parengtą šešių punktų planą, tvirtina Aljanso vadovas.
Iš tiesų antrasis D. Medvedevo ir N. Sarkozy susitarimas, pagal kurį Rusijai suteikiamas dar mėnesio terminas išvesti savo kariuomenę į prieš konfliktą buvusias pozicijas, t. y. iki vadinamosios buferinės zonos, – nemažas rusų diplomatų iškovojimas. Jis leido Rusijai pamažu išsikraustyti iš Počio uosto, kartu išsivežant ir nemažai Gruzijos ginkluotės bei įrangos. ES leido Rusijai pasilikti Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas netruko pareikšti, kad į šias separatistines respublikas bus įvesta dar 7500 rusų kareivių, t. y. dukart daugiau, negu leidžia susitarimai. Be to, Maskva iškėlė naują sąlygą: visos jos pajėgos iš Gruzijos bus išvestos tik tuomet, kai Tbilisis su separatistais pasirašys jėgos nenaudojimo sutartį. Kremliuje žino Michailo Saakašvilio principinį nusistatymą – su Rusijos šarvuočių pagalba nepriklausomybę pasiskelbusiais Cchinvaliu ir Suchumiu derybų nebus, kol čia bus svetima kariuomenė. Kitaip sakant, į uždarą ratą tolesnį procesą įvedusi Maskva gali, kaip sakoma, ramiai „tempti gumą“...
Maskvai skilimas naudingas
Štai tokius neperspektyvius susitarimus ir kritikavo NATO vadovas. Ši kritika, Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino nuomone, reiškia, kad Gruzija gruodį gali ir neprisijungti prie Narystės NATO veiksmų plano. Laikraštis „Nezavisimaja gazeta“, cituodamas D. Rogozino žodžius, rašo, kad taip prasideda „šaltasis karas“ tarp NATO ir ES. „Briuselyje jau vyksta šaltasis karas tarp dviejų biurokratijų – NATO ir ES, – kalbėjo diplomatas. – Galų gale jos gali susidurti Gruzijoje, nes nevienodai regi situaciją Kaukaze, nors į abi organizacijas įeina beveik tos pačios šalys.“ D. Rogozinas Aljanso retorikos griežtėjimą sieja su NATO vadovo pokalbiu su JAV prezidentu George‘u W. Bushu vizito į Tbilisį išvakarėse.
Maskva trina rankas, kad Vakarų vienybė „karštųjų taškų“ atžvilgiu braška per visas siūles. Tačiau tokios vienybės, kokią įsivaizduoja Kremliaus ideologai ar diplomatai, Vakaruose nė su žiburiu nerasi. Nuomonių ir pozicijų skirtumas, o ne monolitinė paviršutiniška vienybė, yra vakarietiškos demokratijos ypatumas, nuo senų laikų ją skiriantis nuo Rytų „valdomos demokratijos“.
Rusija suinteresuota vaizduoti, kad tarp NATO ir ES bei Europos ir Amerikos bręsta konfliktas. Tuomet patogiau įkalti pleištą tarp šių struktūrų, kurios ne kartą įrodė savo gyvastingumą ir efektyvumą.
Lietuva, prisijungusi prie euroatlantinių struktūrų prieš kelerius metus, taip pat nedemonstruoja visiško pritarimo Briuseliui, bet tai dar nereiškia, kad Vilnius siekia suardyti gynybinę ir ekonominę sąjungas. Atvirkščiai: Lietuvai dažnai suteikiamas pasitikėjimo mandatas ginti bręstančias demokratijas posovietinėje erdvėje, traukti iš izoliacijos diktatoriškus režimus, skleisti vakarietiškas vertybes iš imperinės įtakos besivaduojančiose valstybėse.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
