Ekonominės globalizacijos iššūkiai, klimato kaita, didėjantis natūralios gamtos išteklių eikvojimas, socialinės-demografinės problemos. Visa tai verčia verslo įmones siekti ne tik prigimtinio tikslo – pelno, konkurencingumo, pridėtinės vertės, bet, kartu su piliečių bendruomenėmis – ir darnos visuomenėje.
Šiandien socialinės verslo atsakomybės principus neretai deklaruoja tiek stambios tarptautinės korporacijos, tiek ir smukios bei vidutinės įmonės.
Nors sunkmečiu mūsų šalies įmonių biudžetai, skirti socialiniams projektams, mažėja, ir jos priverstos taupyti vidinių išteklių sąskaita, tačiau internete įvedus paieškos žodžius „Įmonių socialinė atsakomybė“, gaunama keli tūkstančiai nuorodų į lietuviškų įmonių interneto svetaines bei naujienų portalus. Vien šių duomenų pakanka, kad padarytume išvadą: mūsų šalyje verslo socialinės atsakomybės nestinga. Kai kuriais atvejais ji atrodo labiau panaši į deklaraciją, ir nepastebėta nei visuomenės, nei žiniasklaidos, lieka tik įmonių interneto svetainėse.
Yra verslo specialistų, manančių, jog ne tik sunkmečiu, bet ir geresniais ekonomikai laikais verslo atsakomybė – visiškai beprasmė veikla. Tačiau, kita vertus, gyvename valstybėje, kuri pati nebegali išspręsti visų socialinių problemų ir prašo solidarizuotis.
Paskatinimas iš užsienio
Asociacijos „Investors' Forum“ vykdančioji direktorė, projekto „Baltoji banga“ iniciatyvinės grupės narė Rūta Skyrienė sako, kad įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) Lietuvoje dar nėra plačiai paplitusi.
2004 metais „Investors' Forum“ su Jungtinių tautų vystymo programa (United Nations Development Programme, UNDP) pirmą kartą surengė konferenciją socialiai atsakingoms įmonėms ir verslo bendruomenei apie ĮSA. Po metų apie 40 Lietuvos įmonių prisijungė prie „Pasaulinio susitarimo“ („Global Compact“) ir įkūrė Nacionalinį socialiai atsakingo verslo tinklą.
Lietuvos įmonės, anot R. Skyrienės, ima patirtį iš užsienio. Pilietinė visuomenė, kuri turėtų būti viena iš pagrindinių įmonių socialinės atsakomybės varomųjų jėgų, Lietuvoje vis dar silpna. Valstybė ėmėsi kai kurių žingsnių įmonių socialinei atsakomybei skatinti: įkurta ĮSA Taryba, įsteigtas Nacionalinis apdovanojimas, kuris šiemet bus teikiamas jau trečią kartą.
„2007-aisiais atliktas tyrimas apie ĮSA mūsų šalyje konstatavo, jog Lietuvos visuomenė nėra pakankamai organizuota ginti savo interesus, valstybė – neapsisprendusi, organizuotos interesų grupės dalyvauja žaidime, kur vienas laimi, kitas pralaimi, o bendrovės dėl besikeičiančių tarptautinių tendencijų imasi pavienių iniciatyvų“, – sakė asociacijos „Investors' Forum“ vykdančioji direktorė.
Nacionalinis atsakingo verslo tinklas ir judėjimas „Baltoji banga“, skatinantis atsisakyti ydingos praktikos atlyginimus mokėti „vokeliuose“ bei kurti tinkamas darbo sąlygas, Lietuvoje vienija apie 100 įmonių. Taip pat yra lietuviškų kompanijų, kurios turi ISO sertifikatus. Kaip žinia, ISO sertifikatai yra vieni iš socialinės atsakomybes instrumentų.
R. Skyrienės teigimu, šiandien situacija akivaizdžiai gerėja, jau yra įmonių, kurios išleidžia metines socialinės atsakomybės ataskaitas ir viešai apie tai praneša visuomenei. Ypač šią koncepciją taiko Lietuvoje veikiančios tarptautinės kompanijos, kurios ĮSA srityje yra nemažai pasiekusios, įgijusios žinių ir patirties. „Kai kurios įmonės, būtent todėl, kad užsienio partneriai pareikalavo, pradėjo pas save diegti ĮSA instrumentus ir tokiu būdu net padidino savo pardavimus“, – pastebi R. Skyrienė. Jos nuomone, socialiai atsakingos įmonės gali laimėti ir krizės metu. „Svarbiausias laimėjimas – lojalūs darbuotojai, partneriai. Tai padeda lengviau išgyventi, o krizei pasibaigus visuomenė tokias įmones prisimins“, – įsitikinusi R. Skyrienė.
Ne tik viešieji ryšiai
Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) valdybos narė Liana Jagniatinskytė teigė, jog vakarietiškos verslo socialinės atsakomybės tradicijos pastaraisiais metais pradėjo gana stipriai evoliucionuoti ir lietuviško kapitalo verslo įmonėse. Šį procesą, anot jos, skatino augusi šalies ekonomika bei didėjanti konkurencija tarp verslo bendrovių. Tačiau ganėtinai vienpusiškas požiūris į verslo socialinę atsakomybę paskatino įmones naudoti šį instrumentą vien kaip viešųjų ryšių ar marketingo priemonę. „Įmonės pamiršta, kad pamatiniai socialinės atsakomybės principai vis dėlto yra etiška veikla, vykdoma laikantis pagrindinių šalies įstatymų bei užtikrinant saugias darbo vietas visuomenės nariams, – atkreipia dėmesį L. Jagniatinskytė. – Suprantama, tuo pat metu įmonės gali vykdyti ir kitokią socialinę veiklą, skatinančią visuomenės gerovę“.
LiMA atstovės nuomone, tai, kad Lietuvos verslo bendrovės jau ne pirmus metus viešai deklaruoja esančios socialiai atsakingos, nėra patikimas rodiklis, jog ĮSA yra labai paplitęs reiškinys šalies verslo rinkoje. „Deklaruoti – ne visada reiškia būti socialiai atsakingu, ypač turint galvoje, kad tokie reiškiniai susiformavo ne per vienerius metus, bet atsirado ilgamečiame verslo evoliucijos procese”, – įsitikinusi L. Jagniatinskytė. Anot jos, būtent recesijos sąlygomis, kai verslui svarbiausiu tikslu tampa galimybė išlikti, ir tiek valstybei, tiek bendruomenei labiausiai reikia globos bei atsakomybės, išryškės, kas iš tiesų suvokia ĮSA reikšmę.
Socialinė atsakomybė ir valstybės reikalas
Vytauto Didžiojo universiteto docentės Ninos Klebanskajos nuomone, verslo socialinė atsakomybė – tai dar viena galimybė įmonei išsiskirti, pagerinti savo įvaizdį ir reputaciją. „Galėčiau pacituoti garsaus amerikiečių ekonomisto Miltono Friedman'o žodžius: „The business of business is business“. Aš pritariu jam ir manau, kad privataus verslo tikslas – didinti kompanijos vertę. Viskas, kas tarnauja šiam tikslui, turi būti skatinama. Viskas, kas prieštarauja šiam tikslui – griauna privataus verslo pamatus“, – įsitikinusi VDU docentė.
Pasak N. Klebanskajos, ieškant atsakymo, kas turi būti socialiai atsakingas, toli dairytis nereikia. Tai – valstybė. Kai valstybė su atsakomybe nesusidoroja, jpereidžia šią funkciją privačiam verslui. Docentės nuomone, neatsitiktinai Nacionaliniame susitarime pažymėta: „Verslo organizacijos įsipareigoja sustiprinti verslo socialinę atsakomybę, konkrečiais projektais paremdamos mokyklų, vaikų ir jaunimo neformalųjį ugdymą“. „Kas gali priversti verslą įsipareigoti kažkuo, kas nėra jo funkcija? Kodėl verslas turi tai daryti? – retoriškai klausė doc. N. Klebanskaja. – Iš susitarimo teksto aišku, kad vadinamoji įmonių socialinė atsakomybė pateisinama tik tuo atveju, jei tai neprieštarauja jų tikslams ir negriauna privataus verslo pamatų“.
Paklausta, kokias tendencijas įmonių socialinės atsakomybės veikloje ji pastebi mūsų valstybėje, VDU docentė atsako: „Nacionaliniame socialiai atsakingų įmonių tinkle Lietuvoje, pernai metų duomenimis, yra 47 verslo įmonės ir 10 viešųjų įstaigų arba nepelno siekiančių organizacijų. Ką sako šie skaičiai? Viena vertus, tokių įmonių Lietuvoje yra ir jų gretos auga. Tačiau, pažvelgus iš kitos pusės, jų nėra tiek jau daug. Mano nuomone, būti socialiai atsakingu kol kas nepopuliaru. Galbūt žodis „nepopuliaru“ čia nelabai tinka. Geriau būtų sakyti taip: įmonės kol kas nemato naudos sau būti socialiai atsakingos“.
Daug tuščių deklaracijų
Paieškojusi oficialiai save socialiai atsakingoms priskiriančių 47 įmonių internetinių puslapių, doc. N. Klebanskaja aptiko, jog dvi iš jų išvis neturi savo svetainių, penkios jose talpina socialinės atsakomybės ataskaitas. Kitos įmonės, geriausiu atveju, pateikia socialinės atsakomybės principus ir deklaruoja, kad jų laikosi. Tačiau yra ir tokių, kurios, būdamos Nacionalinio socialiai atsakingų įmonių tinklo narėmis, apie socialiai atsakingo verslo principus savo svetainėse net neužsimena.
Kelios kompanijos 2008 metais gavo Nacionalinio atsakingo verslo apdovanojimus atskirose kategorijose, tačiau apie tai savo svetainėse taip pat nieko nerašo. „Mano nuomone, įmonių, deklaruojančių savo socialinę atsakomybę, Lietuvoje daugės. Tačiau svarbu, kad jos įsisąmonintų, ką iš tiesų galime vadinti socialiai atsakingu įmonių elgesiu“, – sako VDU dėstytoja.
