Šią savaitę valdantieji prabilo apie nuomos mokesčio kompensaciją žmonėms, laukiantiems socialinio būsto. Skurstantiems lietuvaičiams – tai dar vienas trupinys, kurį lyg žvirbliui saulėgrąžos grūdą numeta valstybė.
Lietuva, prie okupanto turėjusi 1,3 milijono socialinių būstų, dabar jų turi vos 30 tūkstančių.
Prieš keletą metų savivaldybės dar nupirkdavo socialiai remtiniems žmonėms po vieną kitą butą ar kaimo sodybą.
Eilė šiek tiek pajudėdavo į priekį. Dabar nebeliko tokiems dalykams pinigų. Savivaldybės vos išgali sumokėti remtinųjų kompensacijas už būsto šildymą.
Jaunų šeimų ir vyresnių vargingai gyvenančių žmonių piniginės pastaruoju metu taip pat nepastorėjo. Net vidutinę lietuvišką algą gaunanti jauna šeima neišgalėtų nusipirkti savos pastogės.
Pretendentų į valdišką eilės didėja, o butų nei perka, nei stato.
Ir turimi socialiniai būstai tik vienas kitas – normalus. Kaimuose tai dažniausia buvę dvaro kumetynai, nuo sovietinių laikų užsilikusi kokia lūšna.
Seniūnai imasi už galvų – kaip tokius būstus suremontuoti. Bevelija, kad bėdžiai juos privatizuotų ir patys tvarkytųsi.
Taigi, problemą valstybė pagaliau pamatė. Tik ar pasirinko teisingą jos sprendimo būdą?
Ar ne teisingiau būtų įgalinti patį žmogų įsigyti pastogę ir už ją susimokėti? Juk į socialinį būstą pretenduoja daugybė jaunų, sveikų žmonių! Valstybė turėtų pasirūpinti, kad jie turėtų darbą ir oriai gyventi leidžiantį uždarbį. Tuomet valstybei beliktų aprūpinti tik neįgaliuosius.
Ministerijose sutūpusios minios biurokratų visiškai nesirūpina žmogumi. Nesumąsto, jog reikėtų atgaivinti maisto perdirbimo, tekstilės ir kitas Lietuvoje sėkmingai gyvavusias pramonės šakas, statyti gamyklas, prie jų bendrabučius, kad jauni darbininkai turėtų kur prisiglausti, kol pajėgs nusipirkti savo būstą.
O gal nesirūpina sąmoningai? Jeigu lietuviai dirbs Lietuvoje, kas tuomet dirbs Europoje, Australijoje, Amerikoje?
Nesuprasi, ar atsakingus postus užėmę nepataisomi svajotojai, ar svetimų valstybių užmačių vykdytojai.
Iš kokių lėšų kompensuosime socialiai remtinųjų būsto nuomos išlaidas? Dar daugiau atims iš dirbančio? Po dvidešimt litų surinks iš pensininkų?
Juk savo biudžetą griežtai prižiūrinti šeima geriau imtų paskolą iš banko ir pirktų savą būstą, negu nuomotų. Bankui moki už savą butą, o nuomotojui – už svetimą. Įmokos bankui kada nors pasibaigia, o mokestis nuomotojui – niekada.
Kodėl tuomet nuomai nori mėtyti pinigus valstybė?
Didmiesčiuose socialinio būsto laukia kelios dešimtys tūkstančių šeimų. Rajonuose – dar tiek pat.
Antai Vilniuje būsto nuoma priklausomai nuo jo dydžio ir būklės gali siekti per tūkstantį litų. Vien nuoma! O kur dar šildymo išlaidos ir mokesčiai už komunalinius patarnavimus? Juk socialiai remtiniems valstybė dažniausia kompensuoja ir šildymo išlaidas.
Dabar savo būsto neturintys ir neišgalintys nusipirkti žmonės patys ieško išeities – glaudžiasi pas tėvus ar gimines.
Sužinoję, jog valstybė kompensuoja visą ar dalį nuomos mokesčio, laukiantys eilėse puls nuomotis – nesvarbu pigu ar brangu.
Žinant lietuvaičių apsukrumą, kitas ir turėdamas pastogę, perrašys ją svetimu vardu, o pats įsirašys į eilę socialiniam būstui.
Kaimo varguoliai bėgs į miestus. Kam bristi kaimo purvyną, jeigu didmiestyje už buto nuomą apmokės valstybė?
Socialinis būstas – tai nekomerciniu pagrindu iš valstybės nuomojamas gyvenamasis plotas mažas pajamas turintiems žmonėms. Savivaldybės nustato vieno kvadratinio metro tokio būsto kainą, ir nuomininkas ją sumoka.
Pagal naująją tvarką, valstybė jau tampa ne nuomotoja, o nuomininke. Socialiai remtinas žmogus – subnuomininku. Ar tai neiškreips socialinio būsto prasmės?
Didmiesčiuose socialinio būsto nuoma siekia 100 – 130 litų. Vadinasi, bent tokios sumos įplaukia į savivaldybės biudžetą.
Jeigu valstybė statytų būstus, žmonės turėtų darbo, mokėtų mokesčius. Galiausiai, būtų galima patelkti ir pašalpas gaunančius bedarbius, kurie tų būstų laukia.
Deja, kalbama apie kitą – nuostolingą, valstybę į bankrotą vedantį kelią. Užuot kūrusi darbo vietas, kad jauni sveiki žmonės dirbtų, o ne, gavę pašalpą, gurkšnotų alų, valstybė užsikrauna dar vieną kuprą ir gerina išlaikytinių padėtį.
Kas tai – atsiprašymo dovanėlė? Už tai, kad žmogus savo tėvynėje negali oriai gyventi. Už tai, kad tenka gyventi ne iš savo uždirbtų pinigų, o iš valstybės išmaldos?
O gal čia reveransas ne varguoliams, bet turtuoliams? Juk daugelis staiga praturtėjusiųjų prisipirko nekilnojamojo turto. Dabar reikia šį turtą įdarbinti. Nuomoti, kai valstybė moka nuomos mokestį, labai patogu.
Regina MUSNECKIENĖ