Ar valstybė turi skirti socialinius būstus?

Šią sa­vai­tę val­dan­tie­ji pra­bi­lo apie nuo­mos mo­kes­čio kom­pen­sa­ci­ją žmo­nėms, lau­kian­tiems so­cia­li­nio būs­to. Skurs­tan­tiems lie­tu­vai­čiams – tai dar vie­nas tru­pi­nys, ku­rį lyg žvirb­liui sau­lėg­rą­žos grū­dą nu­me­ta vals­ty­bė.

Lie­tu­va, prie oku­pan­to tu­rė­ju­si 1,3 mi­li­jo­no so­cia­li­nių būs­tų, da­bar jų tu­ri vos 30 tūks­tan­čių.

Prieš ke­le­tą me­tų sa­vi­val­dy­bės dar nu­pirk­da­vo so­cia­liai rem­ti­niems žmo­nėms po vie­ną ki­tą bu­tą ar kai­mo so­dy­bą.

Ei­lė šiek tiek pa­ju­dė­da­vo į prie­kį. Da­bar ne­be­li­ko to­kiems da­ly­kams pi­ni­gų. Sa­vi­val­dy­bės vos iš­ga­li su­mo­kė­ti rem­ti­nų­jų kom­pen­sa­ci­jas už būs­to šil­dy­mą.

Jau­nų šei­mų ir vy­res­nių var­gin­gai gy­ve­nan­čių žmo­nių pi­ni­gi­nės pa­sta­ruo­ju me­tu taip pat ne­pas­to­rė­jo. Net vi­du­ti­nę lie­tu­viš­ką al­gą gau­nan­ti jau­na šei­ma neiš­ga­lė­tų nu­si­pirk­ti sa­vos pa­sto­gės.

Pre­ten­den­tų į val­diš­ką ei­lės di­dė­ja, o bu­tų nei per­ka, nei sta­to.

Ir tu­ri­mi so­cia­li­niai būs­tai tik vie­nas ki­tas – nor­ma­lus. Kai­muo­se tai daž­niau­sia bu­vę dva­ro ku­me­ty­nai, nuo so­vie­ti­nių lai­kų už­si­li­ku­si ko­kia lūš­na.

Se­niū­nai ima­si už gal­vų – kaip to­kius būs­tus su­re­mon­tuo­ti. Be­ve­li­ja, kad bė­džiai juos pri­va­ti­zuo­tų ir pa­tys tvar­ky­tų­si.

Tai­gi, pro­ble­mą vals­ty­bė pa­ga­liau pa­ma­tė. Tik ar pa­si­rin­ko tei­sin­gą jos spren­di­mo bū­dą?

Ar ne tei­sin­giau bū­tų įga­lin­ti pa­tį žmo­gų įsi­gy­ti pa­sto­gę ir už ją su­si­mo­kė­ti? Juk į so­cia­li­nį būs­tą pre­ten­duo­ja dau­gy­bė jau­nų, svei­kų žmo­nių! Vals­ty­bė tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad jie tu­rė­tų dar­bą ir oriai gy­ven­ti lei­džian­tį už­dar­bį. Tuo­met vals­ty­bei be­lik­tų ap­rū­pin­ti tik neį­ga­liuo­sius.

Mi­nis­te­ri­jo­se su­tū­pu­sios mi­nios biu­rok­ra­tų vi­siš­kai ne­si­rū­pi­na žmo­gu­mi. Ne­su­mąs­to, jog rei­kė­tų at­gai­vin­ti mais­to per­dir­bi­mo, teks­ti­lės ir ki­tas Lie­tu­vo­je sėk­min­gai gy­va­vu­sias pra­mo­nės ša­kas, sta­ty­ti ga­myk­las, prie jų bend­ra­bu­čius, kad jau­ni dar­bi­nin­kai tu­rė­tų kur pri­si­glaus­ti, kol pa­jėgs nu­si­pirk­ti sa­vo būs­tą.

O gal ne­si­rū­pi­na są­mo­nin­gai? Jei­gu lie­tu­viai dirbs Lie­tu­vo­je, kas tuo­met dirbs Eu­ro­po­je, Aust­ra­li­jo­je, Ame­ri­ko­je?

Ne­sup­ra­si, ar at­sa­kin­gus po­stus užė­mę ne­pa­tai­so­mi sva­jo­to­jai, ar sve­ti­mų vals­ty­bių už­ma­čių vyk­dy­to­jai.

Iš ko­kių lė­šų kom­pen­suo­si­me so­cia­liai rem­ti­nų­jų būs­to nuo­mos iš­lai­das? Dar dau­giau atims iš dir­ban­čio? Po dvi­de­šimt li­tų su­rinks iš pen­si­nin­kų?

Juk sa­vo biu­dže­tą griež­tai pri­žiū­rin­ti šei­ma ge­riau im­tų pa­sko­lą iš ban­ko ir pirk­tų sa­vą būs­tą, ne­gu nuo­mo­tų. Ban­kui mo­ki už sa­vą bu­tą, o nuo­mo­to­jui – už sve­ti­mą. Įmo­kos ban­kui ka­da nors pa­si­bai­gia, o mo­kes­tis nuo­mo­to­jui – nie­ka­da.

Ko­dėl tuo­met nuo­mai no­ri mė­ty­ti pi­ni­gus vals­ty­bė?

Did­mies­čiuo­se so­cia­li­nio būs­to lau­kia ke­lios de­šim­tys tūks­tan­čių šei­mų. Ra­jo­nuo­se – dar tiek pat.

An­tai Vil­niu­je būs­to nuo­ma pri­klau­so­mai nuo jo dy­džio ir būk­lės ga­li siek­ti per tūks­tan­tį li­tų. Vien nuo­ma! O kur dar šil­dy­mo iš­lai­dos ir mo­kes­čiai už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus? Juk so­cia­liai rem­ti­niems vals­ty­bė daž­niau­sia kom­pen­suo­ja ir šil­dy­mo iš­lai­das.

Da­bar sa­vo būs­to ne­tu­rin­tys ir neiš­ga­lin­tys nu­si­pirk­ti žmo­nės pa­tys ieš­ko išei­ties – glau­džia­si pas tė­vus ar gi­mi­nes.

Su­ži­no­ję, jog vals­ty­bė kom­pen­suo­ja vi­są ar da­lį nuo­mos mo­kes­čio, lau­kian­tys ei­lė­se puls nuo­mo­tis – ne­svar­bu pi­gu ar bran­gu.

Ži­nant lie­tu­vai­čių ap­suk­ru­mą, ki­tas ir tu­rė­da­mas pa­sto­gę, per­ra­šys ją sve­ti­mu var­du, o pa­ts įsi­ra­šys į ei­lę so­cia­li­niam būs­tui.

Kai­mo var­guo­liai bėgs į mies­tus. Kam bris­ti kai­mo pur­vy­ną, jei­gu did­mies­ty­je už bu­to nuo­mą ap­mo­kės vals­ty­bė?

So­cia­li­nis būs­tas – tai ne­ko­mer­ci­niu pa­grin­du iš vals­ty­bės nuo­mo­ja­mas gy­ve­na­ma­sis plo­tas ma­žas pa­ja­mas tu­rin­tiems žmo­nėms. Sa­vi­val­dy­bės nu­sta­to vie­no kvad­ra­ti­nio met­ro to­kio būs­to kai­ną, ir nuo­mi­nin­kas ją su­mo­ka.

Pa­gal nau­ją­ją tvar­ką, vals­ty­bė jau tam­pa ne nuo­mo­to­ja, o nuo­mi­nin­ke. So­cia­liai rem­ti­nas žmo­gus – su­bnuo­mi­nin­ku. Ar tai neišk­reips so­cia­li­nio būs­to pra­smės?

Did­mies­čiuo­se so­cia­li­nio būs­to nuo­ma sie­kia 100 – 130 li­tų. Va­di­na­si, bent to­kios su­mos įplau­kia į sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tą.

Jei­gu vals­ty­bė sta­ty­tų būs­tus, žmo­nės tu­rė­tų dar­bo, mo­kė­tų mo­kes­čius. Ga­liau­siai, bū­tų ga­li­ma pa­telk­ti ir pa­šal­pas gau­nan­čius be­dar­bius, ku­rie tų būs­tų lau­kia.

De­ja, kal­ba­ma apie ki­tą – nuo­sto­lin­gą, vals­ty­bę į bank­ro­tą ve­dan­tį ke­lią. Užuot kū­ru­si dar­bo vie­tas, kad jau­ni svei­ki žmo­nės dirb­tų, o ne, ga­vę pa­šal­pą, gurkš­no­tų alų, vals­ty­bė už­si­krau­na dar vie­ną kup­rą ir ge­ri­na iš­lai­ky­ti­nių pa­dė­tį.

Kas tai – at­si­pra­šy­mo do­va­nė­lė? Už tai, kad žmo­gus sa­vo tė­vy­nė­je ne­ga­li oriai gy­ven­ti. Už tai, kad ten­ka gy­ven­ti ne iš sa­vo už­dirb­tų pi­ni­gų, o iš vals­ty­bės iš­mal­dos?

O gal čia re­ve­ran­sas ne var­guo­liams, bet tur­tuo­liams? Juk dau­ge­lis stai­ga pra­tur­tė­ju­sių­jų pri­si­pir­ko ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to. Da­bar rei­kia šį tur­tą įdar­bin­ti. Nuo­mo­ti, kai vals­ty­bė mo­ka nuo­mos mo­kes­tį, la­bai pa­to­gu.

Regina MUSNECKIENĖ