Šalies politinių sluoksnių, verslo atstovų, kai kurių ekonomistų pastaruoju metu nuolat girdimi entuziastingi pareiškimai apie finansinio nuosmukio pabaigą greičiausia gali reikšti tik gyventojų lūkesčių, optimizmo bei vidaus vartojimo skatinimą, kadangi realios krizės priežastys niekur nedingo, su jomis nekovojama, o tik stengiamasi užgožti realią situaciją, mano kai kurie analitikai.
Ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje dalyvavęs nepriklausomas finansų analitikas Statys Jakeliūnas priminė, jog apie ekonomikos nuosmukį visi kalbėti pradėjo tuomet, kai atsirado staigus nedarbo kreivės šuolis aukštyn, o biudžeto, gyventojų pajamos ėmė ristis žemyn, tad derėtų pasvarstyti raliai, ar tos priežastys dingo, ar vis dar tebeegzistuoja.
„Ir Lietuvoje, ir pasaulyje krizės priežastys nelabai skiriasi. Paviršutiniškai šnekant – tai ydingai veikianti ir neprižiūrima finansų sistema: bankai ir šešėlinė sistema, prie ko dar galime pridurti prastą valstybės finansų valdymą. Dabar problemos niekur nedingsta, mes viską maskuojame skolintais pinigais, laukiame stebuklo, kad atsigaus ekonomika, vartojimas. Deja, aš manau, kad mes prie tokių laikų, kokie buvo iki 2008 m., nebegrįšime. Finansų sistema kaip buvo ydinga, taip ir liko. Mūsų gyvasties sąlyga tebėra 20 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kurį sudaro pinigų srautai iš užsienio“, – tvirtino S. Jakeliūnas.
Ekonomistas taip pat priminė skirtumus tarp verslo bei komercinių bankų konkurencijos, kai konkuruojant įmonėms kainos turi tendenciją mažėti, pagerėja aptarnavimo sąlygos bei paslaugų ar prekių kokybė, o tuo tarpu konkuruojant komerciniams bankams rinkai pateikiamos sunkios makroekonominės pasekmės, išaugusios skolos bei palankios kreditavimo sąlygos, kurios galiausiai atneša tik neigiamus aspektus.
„Ekonominio nuosmukio sąlygomis valstybės skola išaugo dukart. Tokiu būdu yra apribotos jos galimybės plėtotis bei ugdyti ekonomikos pakilimo prielaidas. Tačiau entuziazmas pastaruoju metu labai pagyvėjo. Derėtų atsižvelgti, jog tai itin naudinga tiek politikams, tiek verslui, kuriems būtinas optimizmas bei vidaus vartojimo atsigavimas. Teigiamų lūkesčių puoselėjimas dabar tapo visų misija, todėl išeina savotiška informacijos asimetrija“, – sakė S. Jakeliūnas.
Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas, papildydamas finansų analitiko išsakytus teiginius, pridūrė, jog nuosmukį nuolat pagyvina ir masė tuščių pinigų, kuri nuolat didėja – tie pinigai, kurie yra investuojami spekuliaciniais tikslais į akcijas, nekilnojamąjį turtą, tačiau apčiuopiamos vertės jie neturi, tad investicijos plūsta į spekuliacinį kapitalą.
„Jeigu kalbėsime apie Lietuvą, tai per nepriklausomybės laikotarpį mes turėjome keturis galimo praturtėjimo šaltinius: tai valstybės turto dalybos, tačiau tas procesas greitai baigėsi, nors dalinomės turtą kažkada praktiškai veltui; mes vežėme iš tada dar nesuprantančios Rusijos produktus parduoti brangiau į nieko nesuprantančius Vakarus, bet šis šaltinis vėl užsidarė; tada atsirado trečias – užsienio firmų atėjimas į Lietuvą, jos sukūrė daug darbo vietų, tačiau ir jų srautas nunyko; paskutinis – ketvirtas šaltinis – bankų kreditai. Iš visų keturių šaltinių nieko nebeliko. O dabar apsidairykime, mes nebegaminame pačių elementariausių produktų“, – aiškino R. Paulauskas.
Pasak jo, nebelikus nė vieno iš šių kelių, Lietuva tarsi sustojo, o krizės priežastys niekur neišnyko, kadangi užtenka pažvelgti į užsienio šalis, iš kurių kelios stovi ant bankroto slenksčio, ir atkreipti dėmesį, kad tik dabar prie lengvo ir gero gyvenimo įpratę žmonės yra priversti taupyti, tad akivaizdu, jog tai negali būti ekonominio pagyvėjimo laikas.
„Yra du keliai norint išbristi iš krizės, ką ir daro dauguma – skolintis, kitas kelias – pradėti taupyti, kuriuo Europa lyg ir pradėjo eiti. Bet tie, kurie yra įpratę labai gerai ir lengvai gyventi, tai tie žmonės eina į gatves. Krizė pasibaigs tada, kai žmonės ims gyventi pagal savo išgales. Ar galime kalbėti apie krizės pabaigą, jeigu valstybės skola nuolat auga?“ – apibendrino R. Paulauskas.
