„Paradigminiai pokyčiai“ yra vienas iš posakių, apibūdinančių pasekmes, kurias rugpjūtį vykęs Rusijos ir Gruzijos konfliktas turėjo Estijos, Latvijos ir Lietuvos saugumo situacijai, rašo Laisvosios Europos radijo interneto svetainė.
Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas yra viena iš žymiausių figūrų, pavartojusių šį posakį. Per spalio 24-25 dienomis Taline vykusią konferenciją „Estijos užsienio reikalų politikai 90“ T. H. Ilvesas teigė, kad rugpjūčio 8 dienos Rusijos išpuolis prieš Gruziją suardė po 1991 metų susiklosčiusią tvarką, pagal kurią Rusijai buvo suteikta laisva valia tvarkyti savo vidaus reikalus tuo pačiu metu paliekant savo kaimynus ramybėje.
„Mes dabar gyvename skirtingame pasaulyje. Visi žinome, kad 8 metų 8 mėnesio 8 dieną buvo sugriauta senoji paradigma“ – pareiškė Estijos prezidentas ir pridūrė, kad dar nė viena šalis nerado savo laikysenos naujojoje tvarkoje.
T. H. Ilvesas pareiškė, kad Estija kartu su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis įplaukė į kol kas nė viename jūrlapyje nepažymėtą teritoriją. Šių šalių dabar laukia iššūkis sukurti lankstesnę užsienio politiką, kuria būtų galima pasiekti labiausiai trokštamus tikslus, kurių svarbiausias yra nepriklausomybės sustiprinimas.
Tačiau, kaip parodė Talino konferencija, kurioje dalyvavo diplomatai tiek iš Baltijos valstybių, tiek iš tolesnių šalių, Baltijos šalys dabar susiduria su dideliais sunkumais vykdydamos šiuos T. H. Ilveso iškeltus tikslus.
Jei pasiskolinsime Šaltojo karo eros diplomato George‘o Kennano frazę, tai Rusija dabar spaudžia savo kaimynus rinktis tarp dviejų galimybių: galimybės būti Kremliaus vasalais arba perspektyvos būti Rusijos priešais. Šalys, kurių trokštamas tikslas neleidžia joms tapti Rusijos vasalėmis, turi ruoštis blogiausiam, mano Baltijos šalys. Tiesa, taip mano ne tik jos. Štai Švedija tyliai pakeitė savo sprendimą mažinti gynybai skiriamas išlaidas, o Suomija jau diskutuoja apie galimybę prisijungti prie NATO.
Estija, Latvija ir Lietuva jokiais būdais neprilygsta Rusijai savo karine galia, o jų neapsaugota geografinė padėtis verčia šias šalis kliautis vien NATO sąjungininkais, kad šie, esant reikalui, gintų Baltijos valstybes visais įmanomais būdais.
Visų antra, Baltijos šalys kvestionuoja, kokie gilūs yra NATO ir Europos Sąjungos įsipareigojimai užtikrinti jų saugumą. Abi organizacijos kovojo dėl to, kad užtikrintų bendrą šalių narių poziciją Rusijos atžvilgiu. Tačiau didelė dalis Vakarų Europos valstybių atvirai klausė, ar verta susipriešinti su Maskva kišantis į jos nesutarimus su buvusiomis sovietinėmis respublikomis.
Buvęs Prancūzijos diplomatas, o dabar prestižinėje Paryžiuje įsikūrusioje aukštojoje mokykloje Ecole Normale Superieure geopolitiką dėstantis Michelis Foucher Talino konferencijoje teigė, kad Baltijos šalys turi susipažinti ir su platesniais „europiniais interesais“, tarp kurių yra ir energetinis bendradarbiavimas su Rusija, ir bendradarbiavimas sprendžiant globalines problemas Irane, Afganistane ir Vidurio Rytuose.
M. Foucher teigė, kad, būdamos ES ir NATO narėmis, Baltijos šalys nesugebėjo pasiekti, kad jų nerimas būtų plačiai suprantamas Vakaruose. Jis pareiškė, kad Berlynas ir Paryžius visada sieks palikti atvirus kanalus komunikacijai su Maskva. Kalbos apie sankcijas ar kitas prievartines priemones, nukreiptas prieš Rusiją, yra anatema abiejose sostinėse.
M. Foucher žodžiams pritarė ir Briuselyje veikiantis Vokietijos diplomatas, smarkiai kritikavęs NATO sprendimą suspenduoti NATO ir Rusijos tarybos posėdžius. „Net nesiklausyti Rusijos yra kvaila“ – atvirai pareiškė jis.
Vadovautis pragmatine užsienio politika yra itin sunku, ypač iš silpnesniojo pozicijų. Abejonės dėl ES ir NATO partnerių įsipareigojimų jų saugumui verčia Baltijos šalis dar labiau nerimauti.
Jas taip pat varžo ir skirtingas nuo Maskvos XX amžiaus istorijos supratimas. Baltijos šalys 1940 metais buvo aneksuotos Sovietų Sąjungos, tačiau Maskva ir toliau teigia, kad prisijungimas buvo savanoriškas ir buvo būtina kovos prieš nacizmą dalis. Būtent ši kova užima centrinę vietą Rusijos istorijoje.
Istorija vis dar vaidina reikšmingą vaidmenį. Tai ypač buvo aišku Talino konferencijoje, kur buvo aptariama tik 1918-1940 ir 1991-2008 metų laikotarpiais vykdyta Estijos užsienio politika. Pusės amžiaus sovietinis laikotarpis tiesiog buvo išmestas. Suomijos profesorius pripažino esąs nustebęs sužinojęs, kad ir sovietinė Estija turėjo savo Užsienio reikalų ministeriją.
Labai stiprus Baltijos valstybių nepasitikėjimas Rusija dažnai verčia šias šalis kvestionuoti savo artimiausių ir gyvybiškai svarbių sąjungininkų veiksmus. Štai Estijos diplomatas aistringai susiginčijo su JAV diplomatu, aiškinusiu, jog Vašingtonas turi bendradarbiauti su Rusija spręsdamas Irano branduolinės programos klausimą. Estijos diplomatas pareiškė, kad Rusija apsimetinėja tuomet, kai JT Saugumo Taryboje paremia sankcijas prieš Iraną. Tikrasis Maskvos tikslas, pasak jo, nėra sustabdyti Iraną, o manipuliuoti JAV.
