Aukščiausiuose Rusijos politiniuose sluoksniuose sprendimas šiuo klausimu, regis, jau priimtas. Dar šių metų rugsėjį dabartinis Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas viešai paskelbė neketinąs dalyvauti 2012 m. kovą vyksiančiuose Rusijos prezidento rinkimuose. Politiko teigimu, šiuose rinkimuose į prezidento postą turėtų dalyvauti Vladimiras Putinas, o pats D. Medvedevas ketinąs užimti ministro pirmininko pareigas. Savo ruožtu V. Putinas lapkričio 27 d. partijos „Vieningoji Rusija" suvažiavime pareiškė priimantis siūlymą 2012 metais dalyvauti šalies prezidento rinkimuose. Kitaip sakant, vadovaujantis dabartinių Rusijos lyderių parengtu scenarijumi, kitais metais Rusijoje turėtų įvykti aukščiausias pareigas užimančių politikų rokiruotė. Toks politinis manevras leistų V. Putinui grįžti į šalies prezidento postą ir užsitikrinti Rusijos vyriausybės paramą jo įgyvendinamai politikai.Žinoma, V. Putinas Rusijos politikoje vienaip ar kitaip dominuoja jau daugiau kaip dešimtmetį. 2000 m. šis buvęs aukštas Federalinės saugumo tarnybos pareigūnas perėmė įgaliojimus iš pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino ir prezidento pareigas ėjo dvi kadencijas iš eilės, t. y. tiek kartų, kiek leidžia Rusijos Konstitucija. 2008 m. V. Putinas prezidento postą užleido D. Medvedevui, pats pasitenkindamas ministro pirmininko pareigomis. Vis dėlto net ir eidamas vyriausybės vadovo pareigas V. Putinas neabejotinai darė didelę įtaką išrinktajam Rusijos prezidentui. Kitąmet laukiamas V. Putino grįžimas į prezidento postą šias pareigas jam leistų išlaikyti iki 2024-ųjų – dvi kadencijas, kurios nuo šiol truks po šešerius metus. Taip jis taptų ilgiausiai Rusijos lyderiu išbuvusiu žmogumi po Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino.
Vis dėlto atrodo, kad kitąmet V. Putino kelias atgal į Maskvos olimpą nebus rožėmis klotas. Vienas svarbiausių tai patvirtinančių indikatorių – smukęs gyventojų palaikymas šio politiko vadovaujamai partijai. Gruodžio 4 d. vykusiuose Rusijos Valstybės Dūmos rinkimuose V. Putino partija „Vieningoji Rusija“, Dūmoje turėjusi 315 iš 450 vietų, šįkart sugebėjo užsitikrinti tik 238 mandatus ir 49,5 proc. rinkėjų palaikymą. Tai yra pirmas kartas nuo V. Putino pasirodymo Rusijos politinėje arenoje, kai šis politikas ir jo partija, būdami valdžioje, prarado dalį balsų. Tokie Rusijos parlamento rinkimų rezultatai bei įvairūs pastarojo meto akibrokštai (pavyzdžiui, lapkričio 21 d. per Maskvoje vykusias kovos menų varžybas žiūrovai nušvilpė kalbą sakiusį V. Putiną; be to, V. Putinas, galbūt vengdamas naujo nušvilpimo, nedalyvavo kitame viešame renginyje, nors prieš tai buvo paskelbta apie jo dalyvavimą) patvirtina, kad šalies visuomenė nebesutinka be išlygų pripažinti šio politiko dominavimo.
Gruodžio 4 d. rinkimų išvakarėse bei jų metu stebėtas didelis kritikos šalies centrinei valdžiai pliūpsnis. Po rinkimų pasklidus gandams apie galbūt klastotus parlamento rinkimų rezultatus, Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose Rusijos miestuose surengtos demonstracijos. Šie pavyzdžiai leidžia kalbėti apie didėjantį nepasitikėjimą Rusijos valdančiaisiais ir stiprėjančią opoziciją jiems. Maskvoje įsikūrusio Carnegi centro analitikės Marijos Lipman teigimu, Rusijos pilietinė visuomenė vis atidžiau analizuoja valdžios įgyvendinamą politiką, palyginti aktyviai reaguoja į jos klaidas tiek Rusijoje, tiek už jos ribų. Jokia išimtis ir gruodžio 4 d. rinkimai. Ekspertės manymu, Rusijos žmonės tąkart pasijuto likę apkvailinti – viskas buvo nuspręsta be jų, netgi neapsimetinėjant, kad jų buvo atsiklausta. Tai vargu ar padės V. Putinui, kurio reitingai Rusijoje šiuo metu pastebimai smukę, pelnyti papildomų rinkėjų balsų artėjančiuose šalies prezidento rinkimuose.
Kita vertus, svarbus įrankis V. Putino rankose – demonstruojama vienybė ir solidarumas su bendražygiais. Artėjant prezidento rinkimams, V. Putino ir D. Medvedevo tandemas yra akivaizdžiai linkęs atidėti į šalį viešus tarpusavio ginčus ir nesutarimus, o bendražygių nepasitenkinimas šių pareigūnų įgyvendinama politika slopinamas „organizacinio pobūdžio“ susidorojimais. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – šių metų spalį iš visų užimamų pareigų atleistas buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas, protestavęs prieš išlaidų kariniams poreikiams išpūtimą ir kai kuriuos kitus valdančiųjų sprendimus. Jei V. Putinui ir toliau pavyks išlaikyti D. Medvedevo, valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ ir kitų politinių sąjungininkų paramą, kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus jis gali nesunkiai laimėti. Juolab kad kitų kandidatų, galinčių 2012 m. mesti iššūkį V. Putinui šalies vadovo rinkimuose, nematyti.
V. Putino ir D. Medvedevo tandemas kartu su savo pavaldiniais jau ne kartą demonstravo puikiai surežisuotą šou, pabrėžiantį Rusijos valdančiųjų ketinimą aktyviai kovoti su korupcija, kyšininkavimu, valstybės lėšų grobstymu bei kitomis šią valstybę kaustančiomis ekonominėmis ir socialinėmis negandomis. Šia priemone, atrodo, ketinama aktyviai naudotis ir per artėjančių prezidento rinkimų kampaniją. Pavyzdžiui, paskutiniame „Vieningosios Rusijos" suvažiavime V. Putinas paragino partijos kolegas greitai reaguoti į piliečių problemas, kovoti su korupcija ir t. t. Kremliaus administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas Vladislavas Surkovas, daugelio laikomas dabartinės Rusijos politinės sistemos architektu, gruodžio 6 d. pareiškė, kad šaliai reikalingos reformos siekiant užtikrinti stabilumą ateityje. Jo tvirtinimu, Rusijos politinėje sistemoje ketinama įvykdyti nemažai pokyčių, kad ji taptų atviresnė ir t. t. Iki kovo mėnesį turinčių vykti Rusijos prezidento rinkimų panašių pareiškimų iš aukštų šalies pareigūnų turėtų pasigirsti dar ne vienas. Vis dėlto didelė tikimybė, kad diduma šių raginimų ir pažadų po rinkimų ir liks tik skambiais žodžiais.
Dar viena artėjančių prezidento rinkimų kontekste svarbi aplinkybė yra ta, kad nei V. Putinas, nei D. Medvedevas nėra demokratinių vertybių sergėtojai. Tai reiškia, kad 2012 m. neverta tikėtis atvirų ir laisvų rinkimų su demokratinei rinkimų kovai būdingais netikėtumais. Veikiau priešingai. Todėl gali būti, kad V. Putinas su savo parankiniais, kurių nemaža dalis yra esami arba buvę Rusijos jėgos struktūrų atstovai, prezidento kampanijos ir rinkimų metu gali griebtis įvairių kraštutinių priemonių. Turime omenyje galimą kitų kandidatų į prezidento postą diskreditavimą visomis įmanomomis priemonėmis, bet kokios V. Putino įgyvendinamos politikos kritikos slopinimą, rinkimų rezultatų falsifikavimą ir t. t. V. Putinas paskutiniame partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime jau išsiuntė žinią Rusijai ir pasauliui, kad kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus jis tikisi laimėti. Politikui siekiant šio tikslo, prezidento rinkimų išvakarėse ir jų metu galima tikėtis daugiau valdžios akibrokštų nei per gruodžio 4 d. parlamento rinkimus.
Galiausiai, įvairių analitikų nuomone, Rusijos gyventojų politines nuostatas per šalies prezidento rinkimus gali veikti prastėjanti ekonominė padėtis Europoje ir tikėtinas jos rezonansas Rusijos ekonomikai. Per parlamento rinkimų kampaniją ne kartą skambėjo įvairių politikų (tarp jų – ir V. Putino bendražygių) raginimai aktyviau vykdyti Rusijoje ekonomines reformas, galinčias paskatinti šalies ekonomikos kilimą, padėti apsisaugoti nuo galimų euro zonos krizės Europoje pasekmių Rusijai ir t. t. Tačiau pasibaigus rinkimams reformuoti Rusijos ūkį raginę balsai pritilo, vėl užleisdami vietą V. Putino nuolat pabrėžiamai būtinybei išlaikyti stabilią šalies ekonomikos plėtrą. Pasak buvusio Rusijos banko viceprezidento ir finansų viceministro Sergejaus Aleksašenkos, net matydama krizę Europoje Rusijos valdžia neatsispyrė pagundai toliau laikytis žaliavų tiekimo Europai modelio ir daugeliui metų susitaikyti su vangaus ekonomikos augimo perspektyva. Naujienų agentūros „Bloomberg“ duomenimis, 2012 metais Rusijos ekonomikos augimas turėtų sulėtėti nuo šiais metais planuojamo 4,1 proc. iki 3,7 proc., o 2013 m. šis rodiklis neturėtų pakilti aukščiau 4 proc. ribos. Tokio palyginti lėto ekonomikos kilimo, ilgainiui galinčio peraugti ir į ekonominį sąstingį, pasekmes, agentūros ekspertų nuomone, Rusijos gyventojai pajustų ne anksčiau kaip po trejų metų. Tuomet jau turėtų būti įpusėjusi naujoji V. Putino kadencija prezidento poste.
Taigi, V. Putinas neabejotinai turi visas galimybes laimėti 2012 m. Rusijos prezidento rinkimus. Didžiausias klausimas čia – ar šį tikslą politikui pavyks pasiekti jau pirmajame rinkimų ture, ar vis dėlto prireiks ir antrojo. Tai nemaža dalimi priklausys nuo to, kaip V. Putinui artimiausiu metu seksis išvengti klaidų tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, kokių gudrybių jis ir jo bendražygiai imsis siekdami šį politiką grąžinti į šalies vadovo postą ir t. t.
Kitąmet vyksiančių Rusijos prezidento rinkimų rezultatai aiškūs jau dabar. Tačiau kalbėti apie V. Putino galimybes išsilaikyti prezidento poste iki 2024 m. kol kas dar anksti. Didelę įtaką šio politiko reitingams Rusijoje turės ilgalaikiai makroekonominiai procesai šioje valstybėje, valdančiojo elito valia ir ryžtas slopinti opoziciją, po gruodžio 4 d. iš V. Putino ir jo parankinių rankų išplėšusią konstitucinę daugumą Valstybės Dūmoje, ir pan. V. Putinas kitąmet grįš toli gražu ne į tą pačią prezidento kėdę, iš kurios pakilo 2008 metais. Ar jam pavyks prisitaikyti prie besikeičiančios Rusijos ir išsilaikyti šiame poste iki 2024-ųjų, parodys laikas.
Taip pat skaitykite:
D. Medvedevas – neegzistuojančio prezidento mįslė
D. Medvedevas nurodė ištirti rinkimų pažeidimus
