„Penkis šimtus metų lietuvių kalbai niekada nebuvo taip gerai, kaip yra šiandien“, - sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas, Lietuvių kalbos katedros docentas, dr. Antanas Smetona.
Kalba, nepasinaudojusi Johano Gutenbergo išradimu – spausdinimo mašina – pasmerkta rimtam pavojui išnykti. Raštas suteikia kalbai išlikimą, galimybę ateities kartoms perteikti tautos sukauptą patirtį, papročius, tradicijas ir istoriją.
Šiais spartaus elektroninės komunikacijos plėtojimosi laikais, lietuvių kalba įdiegta daugelyje prietaisų, o techninės galimybės leidžia perteikti lietuvišką tekstą tiksliai, pagal visas gramatikos taisykles ir be jokių iškraipymų.
„Koduotėse šiandien turime iki 64 tūkstančių ženklų ir kodėl ten neturėtų tilpti lietuviški ženklai? Klausimas, ar mes juos naudojame“, - klausė pašnekovas.
Šiuo metu lietuvių kalbos rašyboje leidžiama naudoti visus lotyniško pagrindo rašmenis, o A. Smetona pastebėjo, kad, tiek kiniškais hieroglifais, tiek arabiškais rašmenimis rašomi žodžiai turi savo atitikmenis lotyniškomis raidėmis.
A. Smetonos vadinama „puskalbė“, kuri plačiai naudojama susirašinėjimams trumposiomis žinutėmis mobiliaisiais telefonais, o kartu plinta elektroninėje ir viešojoje erdvėje, praeis, kaip paauglystė.
„Dar Donelaitis rašė – visi mes vienodai į lopšius mežame, bet toliau esame labai skirtingi. Todėl kalba – gyva kalba, turi daug įvairiausių atmainų,“ - sakė kalbininkas, pridurdamas, kad kiekviena kalba išgyvena savo vystymosi etapus.
Atsakydamas, ar internete gausiai naudojama lietuvių kalba, A. Smetona pateikė dar vieną palyginimą – dzūkišką posakį: „Kad nuo didumo priklausyc, tai karvė kiškį pavyc“.
Technologijos leidžia interneto adresus rašyti ne tik lietuviškai, bet ir kiniškai ar rusiškai. Kai kurie specialistai atkreipia dėmesį, kad tiek Kinija, tiek Rusija, greičiausiai, taip siekia atriboti savo elektroninę erdvę, kuri būtų suprantama ir prieinama tik konkrečia kalba kalbantiems ir suprantantiems.
A. Smetona nesusipratimu vadina kalbėjimą apie izoliaciją internete. „Tam yra vertimai. Šitoje vietoje lietuviai daug mažiau uždaresni negu kokie anglai, kurie moka tik vieną kalbą. Lietuviai moka bent keletą kalbų“, - sakė A. Smetona.
Kalba yra komunikacijos priemonė spręsti savo reiklus savo valstybėje taip, kaip mums reikia.
Pastabos paraštėse
Pokalbis su A. Smetona „Balsas.lt savaitė“ vaizdo konferencijoje vyko visuomenėje kilus diskusijoms apie bereikalingus suvaržymus, nepagrįstas taisykles, reikalavimus kalbai ir naujai kuriamus, tačiau sunkiai prigyjančius žodžius.
Pastaruoju metu atsirado terminas „kalbinis talibanizmas“, skirtas griežtam ir beatodairiškam normavimui bei standartizavimui apibrėžti.
„Kartais užsiciklinama tą kalbą taip globoti ir mylėti, taip gryninti ir saugoti, mylėti, kad ji pasidaro sunkiai suprantama, sunkiai vartojama“, - atkreipė dėmesį A. Smetona.
Pavyzdžiu jis pateikė mokslo kalbą arba medicinoje naudojamą lotynų kalbą. Tai yra specifinės, standartizuotos bendravimo priemonės, kad būtų išvengiama neaiškumų ar nesusipratimų.
„Kalba, kaip komunikacijos įrankis, tai yra pagrindinė jos funkcija. Kuo tas įrankis bus lankstesnis ir kuo greičiau prisitaikys prie kintančių mūsų gyvenimo sąlygų, tuo tas įrankis bus parankesnis, tuo plačiau bus naudojamas, bus mažiau baimių, kad kažkas jam nutiks,“ - kalbėjo A. Smetona.
Vis gi, pagal A. Smetoną, taisyklinga lietuvių kalba turėtų tapti kultūros, išsilavinimo ir elito požymiu. „Kalba mums ir mūsų,“ - apibendrinome pokalbį su A. Smetona.
