Vystyklus ir politikus reikia keisti kuo dažniau. Taip kažkada yra pasakiusi praėjusio amžiaus garsiausia detektyvų meistrė britė Agatha Christie.
Jokio skirtumo
Lietuviai stengiasi gyventi panašiai. Vystyklus atžaloms keičia dažnai, kaip ir per kiekvienus rinkimus politikus. Tendencija aiški – per vienus rinkimus laimi kairė pusė, per kitus – dešinė. Likusius balsus pasidalija politikos klounai. Ir seni, ir bandantys išgarsėti.
Rezultatas aiškus: kiekviena pusė iščiulpia iš kiekvieno mūsų vos ne paskutinį lašą ir net ačiū nepasako. O kam reikia? Už kraujo nuleidimą mokėti juk niekas neprašo.
Lietuviai kraujo turi daug. Kiekvienam smegenis mokančiam minkyti kandidatui į prezidentus, Seimą ar savivaldybes jo pasiurbti užteks per visą rinkimų kampaniją.
Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo labiau Lietuvos rinkėjai nežino, už ką balsuoti. O gal ir nenori, gal ir pavargo nuo apgavysčių, melo, vagysčių. Kiek gali tęstis gražūs žodžiai apie šviesią ateitį ir realūs darbai apie juodą dabartį?
Būkime lietuviai
Ant kiekvieno kampo dabar privisę vadinamųjų žmogaus teisių gynėjų. Galite kalti mane prie kryžiaus, bet tikrai nenoriu, kad per ateinančius rinkimus sostinėje, kaip Vilniaus krašte, vėl triumfuotų lenkai. Arba rusai, totoriai, baltarusiai.
Neįsivaizduoju ateities, jei kada nors sostinėje atsirastų gatvių pavadinimų užrašai lenkų kalba, kaip dabar yra Vilniaus krašte. Tai nenormalu, tai yra lietuvių tautos žlugdymas. Tai panašu į karo paskelbimą.
Manau, kad būtų panašiai, jei Airijos sostinėje Dubline lietuviai perimtų valdžią. Airis jaustųsi kitaip, jei jo pagrindinį prospektą pavadintų Vilniaus, Kauno ar Lietuvos?
Dabartinė mūsų politinė ir kairė, ir dešinė daro viską, kad lietuviai nebalsuotų arba neitų balsuoti už juos. Premjeras Andrius Kubilius nukirto paskutinę giją, kad lietuviai pasitikėtų politikais.
Kuo turime džiaugtis?
Tad kas laukia Lietuvos ateityje? Nuskurdinęs šalį, A. Kubilius Lietuvą praskolino nežinia kiek metų į priekį, dauguma šalies savivaldybių taip pat skęsta skolose. Per kelias dešimtis metų po nepriklausomybės atkūrimo, kai jau gimė kelios kartos, mes tik grimztame vis į didesnį finansinį ir moralinį liūną.
Bet dar vis kvėpuojame, nes panirome tik iki kaklo. Nors ir kaip aiškintų Vytautas Landsbergis, kad turėtume džiaugtis tokia laisve. Todėl ir ne paslaptis, kad dalis tautos sako tiesiai: „Velniop ją!“ Kad politikai atsiskyrę nuo rinkėjų finansine ir moraline raiška keliais šviesmečiais, nieko nuostabaus.
Mačiau tokį plakatą: „Ačiū dešiniesiems, ačiū kairiesiems, ačiū politikos klounams. Ačiū dabartinei prezidentei Daliai Grybauskaitei.“ Moterys moka gražiai kalbėti. Moterys meluoja geriau. Ar ne, prezidente?
Niekas politikoje už tai neatsakingas, niekas už tai nesėdi ir nesėdės. Būkime realistai.
