Tai, kas atsitiko Japonijoje, įspėja visą pasaulį: net stipriausios ir labiausiai pažengusių technologijų šalys negali atsilaikyti prieš gamtos siautulį. Antžeminė, požeminė ar povandeninė stichija paverčia žmogų ir jo veiklos produktus žaisliukais, o žmonijos likimą nenuspėjamu. Bet ar galima pasiduoti bejėgiškumui ir panikai? Japonai visą laiką tam priešinasi.Kaip pasipriešinti žūčiai?
„Japonijos žūtis“ – tipiškas septintame dešimtmetyje ir pas mus rodytas japonų katastrofų filmas, kurio veiksmas, kaip ir juostų „Legenda apie dinozaurą“ ar „Godzila“, vyksta Fudzijamos papėdėje. Žinomas kino kritikas Saulius Macaitis dar prieš 32 metus rašė (http://www.lfc.lt/lt/Page=ArticleList&ID=7847), kad 1954 m. Japonijos meistrai, pradėję kurti siaubo ir katastrofų filmus, turėjo ir humaniškų toli įžvelgiančių užmačių: perspėti visuomenę, kas jos laukia, jei gyvosios ir negyvosios gamtos stichijos vieną kartą pabus ir ims keršyti už jai padarytus nuostolius bei piktadarybes. Mes pernelyg nutolome nuo savo ištakų ir dabar jau kasame duobę patys sau, niokodami ir teršdami gamtą, siutindami mistines gamtos jėgas, tarsi teigia „Japonijos žūties“ autoriai.
Rusijos radijo „Vesti FM“ portale (http://radio.vesti.ru/fm/) Mokslų akademijos Šmidto Žemės fizikos instituto laboratorijos vedėjas Aleksejus Zavjalovas perspėja, kad žemės drebėjimai Japoniją apskritai gali ištrinti nuo mūsų planetos veido. Juk kas penktas iki 6 balų žemės drebėjimas vyksta Japonijoje. Paskutinį, sukrėtusį Tekančios saulės šalį praėjusį penktadienį, pagal mastą galima palyginti nebent su 1923 m. Tokiją sugriovusia stichija. Praėjo beveik 80 metų, ir viskas pasikartojo.
O iš tikrųjų Japonijoje kasmet užfiksuojama šimtai, net tūkstančiai didesnių ar mažesnių požeminių ir povandeninių smūgių. Rusų rašytojas Borisas Pilniakas dar praėjusio amžiaus antrame dešimtmetyje rašė: „Visas japonų gyvenimas remiasi į žemės drebėjimus. Iš tikrųjų jie išlaisvino japonų tautą nuo daiktų priklausomybės ir iš viso daiktą tarsi pašalino iš kasdienio gyvenimo...“ Tai reiškia, kad japonai tiki dvasiniu atsinaujinimu.
Kataklizmų žemė
Pasak japonų mitologijos, žemės drebėjimus sukelia į katžuvę (katę-žuvį) panaši būtybė Namazu. Gerasis dievas Kašima ją nuolat daužo akmeniu, tačiau, kai jis pavargsta, Namazu sukelia žemės drebėjimus ir katastrofas. Pensilvanijos universiteto prof. Gregory's Smithas remdamasis šia legenda aprašė 1855 m. lapkričio 11-ąją įvykusį galingą žemės drebėjimą, kuris sugriovė Edo miestą (dabartinį Tokiją; http://www.personal.psu.edu/faculty/g/j/gjs4/Shaking_Up_Japan.pdf). Šią legendą, žinoma, pagimdė nenuspėjami gamtos kataklizmai, kuriems pasipriešinti žmogus neturėjo jėgų.
Taigi, be 1855 m. žemės drebėjimo, mokslininkai išskiria dar keletą.
1707 m. vandenyne įvyko 8,6 balo drebėjimas, po jo kilo cunamis. Dar po pusantro mėnesio išsiveržė Fudzijama, žuvo 5 tūkst. žmonių.
1896 m. drebėjimo epicentras buvo vandenyno dugne prie Honsiu salos. Gigantiški cunamiai, kurių bangos siekė 30–35 metrus, salą nusiaubė 7 kartus, į jūrą nunešė 27 tūkst. žmonių.
1923 m. rugsėjo 1-ąją salą sukrėtė didysis žemės drebėjimas Kanto regione. Pasaulyje jis vadinamas Tokijo, arba Jokohamos, katastrofa. Miestai virto griuvėsiais, cunamiai ir gaisrai sunaikino šimtus tūkstančių žmonių. Japonijos vyriausybė ruošėsi šalies sostinę perkelti iš seisminės zonos.
1995 m. sausio 17 d. rytą įvyko žemės drebėjimas Koboje. Per keletą sekundžių miestas virto griuvėsiais, žuvo apie 6 tūkst. žmonių.
Visa gamta prieš japonus?
Tirdami tokių katastrofų kilmę, japonų mokslininkai sudarė duomenų bazę, kurioje stebėjimai prasideda XVI a. pabaigoje. Joje matyti, kad įvairiose Japonijos vietose virpesių galingumas keletą kartų per metus vidutiniškai siekia nuo 4 iki 6–7 balų, kartais būna dvejų trejų metų pertrauka. Ekspertai apskaičiavo, kad labai stiprūs žemės drebėjimai toje pačioje vietoje būna kartą per 80–200 metų, todėl pastarųjų dienų katastrofa tapo dėsningu 1923-ųjų tęsiniu.
Daugeliu atveju juos galima numatyti, nes keliamas ne klausimas, tai įvyks ar ne, o kada tai atsitiks. Rusijos mokslų akademijos geografijos tarnybos Kamčiatkos filialo direktorius Viktoras Čebrovas sako, kad drebėjimo Honsiu rajone buvo laukiama seniai, tikėtasi 7,5 balo stiprumo, o nustatytas labai stiprus – beveik 9 balai.
Kažin ar japonus galima kaltinti, kad jie nesiruošė tokiai tragedijai. Jie turi šiuolaikinius prietaisus žemės virpesiams nustatyti, o jų statybininkai stato vienus geriausių pasaulyje pagal seisminį atsparumą statinius. Gal dėl to dauguma drebėjimų išvengia baisesnių padarinių. Naujieji namai slopina žemės paviršiaus svyravimus, kad net didesni smūgiai paverčiami vos juntamu virpesiu ir indų skimbčiojimu. Bet dėl to, kad kartais įvyksta labai stiprus žemės drebėjimas, kaltas nestabilus regiono tektoninis pagrindas: vienas sluoksnis labai giliai žemėje palenda po kitu.
Japonijai nelemta būti ant tvirto pagrindo, sako prof. A. Zavjalovas. Jis tvirtina, kad didžioji Japonijos sala visiškai gali išnykti nuo paviršiaus, nes pastebėta, kad Kurilai, Kamčiatka, Japonijos salos tarsi slenka po Eurazijos žemynu. Kokiu greičiu tai vyksta, dar reikia tirti. Niekam nežinomi terminai, kuriuos Žemė skyrė Japonijai. Štai kodėl japonams belieka išpažinti dvasinę savo būtį, nes prie tokio egzistavimo jie prisitaikė per tūkstantmečius.
Gal tam įtakos turi dar vienas įdomus klimato reiškinys šiame regione? Kasmet balandį ir gegužę jame pučia vasaros musonas (vėjas, susiformuojantis ties kontinento ir jūros riba ir keičiantis savo kryptį du kartus per metus į priešingas puses). Jis apima visą Tolimųjų Rytų pakrantę, taip pat Primorę ir apsiaučia pienišku rūku.
Iš subtropikų atslinkęs šiltas vėjas susimaišo su atšalusiu oru virš Japonų jūros, greitai atvėsta, prisisotina drėgmės, kondensuojasi ir visą akvatoriją iki liepos ar rugpjūčio mėnesio, kol vandenyno vanduo nesušyla, įvelka į drėgnos vėsos rūbą. Palydovo „Terra“ nuotraukoje aiškiai matyti, kaip šiaurinę Japonų jūros dalį apima šaltas debesuotas atmosferos frontas, o pietinę – tirštas rūkas.
Ar pakils Feniksas?
Šiaip ar taip, pasaulio spaudoje daug įspėjimų, kad Japonijos „Tekanti saulė“ jau leidžiasi. Japonų senoliai, rašo kinų leidinys „Global Geographic Times“, dar prisimena, kai 1937-ųjų liepos 7 d. ant Ligou tilto Pekine plevėsavo balta Japonijos imperatoriškoji vėliava arba kai tokia pat vėliava plaikstėsi 1941-aisiais JAV bazėje Perl Harbore po netikėto japonų aviacijos antskrydžio. Tais laikais Tokijas šventė dvi didžiules pergales ir tik gailėjosi, kad neužėmė visos Kinijos. Dabartiniai Japonijos lyderiai taip ir nesuprato, kad jų saulė leidžiasi. Trečioji pasaulio ekonomika, kuriai lemiamą smūgį sudavė negailestinga gamta, užleidžia vietą kinų suklestėjimui – į pirmą vietą, aplenkusi JAV rinką, iškyla Kinija.
Kataklizmai Japoniją užklupo ne geriausios ekonominės būklės. Beveik 20 metų ji buvo stagnacijoje. Tiesą, pernai ekonomika išaugo 3,9 proc., palyginti su 2009 m., bet pastaraisiais mėnesiais vėl krito. Dabar tiesiog sutriuškinta Japonijos infrastruktūra vargu ar greitai atsigaus. Manoma, kad šiemet jos ekonomika smuks 1,5 ar 2 proc., o gal ir daugiau. „Lenktynėse dėl lyderio pozicijos Azijoje Japonija galutinai pralaimėjo Kinijai“, – laikraštyje „Izvestia“ rašo Rusijos analitinio centro „VTB Kapital“ vadovo pavaduotojas Aleksejus Moisejevas.
„Mes dar pažiūrėsim“, – kantriai sako nukentėję japonai. Jų nepaprastas darbštumas, tikėjimas pakilimo – lyg Tekančios saulės – dvasia leidžia manyti, kad ši šalis išsiverš iš cunamio užpiltos klampynės, nusivalys katastrofos dulkes, lyg Feniksas nusipurtys pažeistų atominių elektrinių radioaktyviąsias medžiagas (juk taip įvyko po Hirosimos ir Nagasakio), ir visas pasaulis vėl pavydžiai stebės ir gėrėsis rytietiškos dvasios skrydžiu.
Česlovas Iškauskas
