Respublikos prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kampanija artėja prie finišo. Tačiau nei didesnių aistrų, nei rimtesnių intrigų nematyti. Politologai pasigenda naujų idėjų, kartais net kandidatų politinio išprusimo; televizijos žiūrovai - dramatinės debatų ir vaizdo klipų įtampos. Iki šiol nesulaukėme nei rimtos idėjų kovos, nei patrauklaus šou.
O gal šių rinkimų santūri pilkuma, lietuviškas melancholiškas banalumas ir yra jų privalumas - juk ekscentriškos vaidybos Lietuvos politikos scenoje per pastaruosius metus prisižiūrėjome iki valios.
Ar svarbūs šie rinkimai mūsų visuomenės ir valstybės ateičiai? Ar neapsigausime žiūrėdami į rinkimus vien tik kaip į banalų, išsikvėpusį šou? Apie tai Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo politikos apžvalgininkai: VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius Antanas Kulakauskas, savaitraščio “Atgimimas” vyriausioji redaktorė Indrė Makaraitytė, interneto dienraščio “Bernardinai” redaktorius Andrius Navickas, interneto svetainės “Omni laikas” vyriausiasis redaktorius Virginijus Savukynas.
Politiniai rinkimai be politikos?
V. Savukyno nuomone, šie rinkimai yra labai nykūs, juose pagrįstai pasigendama idėjų. Kandidatai nieko įdomaus neparodo. Rinkiminės reklamos niekuo neišsiskiria. Daugelis kandidatų pasuko R. Pakso nužymėtu keliu - naudoja praėjusių prezidento rinkimų triukus. Galima sakyti, kad viešieji ryšiai šįkart laimėjo. Tai nebūtų blogai, jeigu šalia būtų rimtos programos, ateities scenarijai. Jeigu kandidatai jų ir turi, labai kruopščiai slepia - galbūt mano laimėti pasitelkę vien viešuosius ryšius. Tačiau vien iš saldainių ir reklamų nesužinosime, kaip gyvensime ateinančius penkerius metus.
A. Kulakauskas pripažino, kad politikai yra paveikti ir R. Pakso skandalo, ir jo sėkmės per praėjusius rinkimus. Bet ir žiniasklaida, ir patys politikos apžvalgininkai taip pat susipainiojo. Viena vertus, kai tik kandidatai į prezidentus ima kelti kokį nors rimtesnį klausimą, tuoj pat primenama, kad tai neįeina į prezidento konstitucines galias. O kai pradedama kalbėti atsargiai, kandidatams prikišamas idėjų, ateities scenarijų stygius, tarsi prezidentas būtų tautos vadas, galėtų rikiuoti visas valdžios struktūras. Be abejo, ir pačios partijos šiuos rinkimus traktuoja tik kaip repeticiją prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus, per kuriuos spręsis, kokia Lietuvoje bus valdžia ir kokia kryptimi toliau eisime.
Anot A. Navicko, politinis gyvenimas Lietuvoje šiek tiek nusidėvėjo: ir visuomenė, ir politikai yra pavargę nuo skandalo. Per šiuos rinkimus pasigendame politikos: matome viešuosius ryšius, bandymus įvardyti, kokių yra problemų, bet nėra diskutuojama, kaip tos problemos galėtų būti sprendžiamos. Visi kandidatai sako, kad socialinės problemos yra labai sudėtingos. Tačiau nei tarp kandidatų, nei tarp partijų, einančių į Europos Parlamentą, nėra varžytuvių dėl tinkamiausių būdų toms problemoms spręsti. Kol kas visi kandidatai žada Lietuvoje kurti gerovės valstybę, bet neaiškina, kaip to bus siekiama, kodėl iki šiol nesukūrėme tokios valstybės. Politika - tai skirtingų ideologijų, politinių pasaulėžiūrų varžytuvės dėl veiksmingiausio būdo problemoms spręsti. Tokios politikos per šiuos rinkimus nematyti. Dabar yra siūlomas “prezidentas, kurį galima įsimylėti”, “prezidentas, kuris atrado Didžiasalį”, prezidentė, kuri pasirašinėja su žmonėmis sutartis… Bet kaip tai yra susiję su realių problemų sprendimu?
Kodėl kandidatai vengia aiškių pozicijų?
Pasak A. Navicko, per šiuos rinkimus matyti keista kandidatų politinė baimė kuo nors būti. Bijoma aiškiai įvardyti savo poziciją, savo pažiūras, savo komandą. Viena kandidatė į klausimą apie jos politines pažiūras tipiškai atsakė, kad politinės pažiūros yra pasenęs dalykas - geriau jų neturėti ir tapatintis su rinkėjų problemomis.
A. Kulakauskas sutiko, kad kalbėdami apie verslą visi kandidatai yra liberalai, o kalbėdami apie socialines problemas - visi socialistai. Politikai ieško kuo daugiau balsų ir eina populistiniu keliu. Bet tai lemia pati rinkimų kampanijos organizavimo technologija, visiškai atiduota į pačių politikų ir jų įvaizdžių kūrėjų rankas. Pilietinė visuomenė, žiniasklaida, apžvalgininkai nepriverčia žaisti pagal kitas taisykles. Šalyse, turinčiose stipresnį visuomenės kritikų, nepriklausomų apžvalgininkų (o ne pačių kandidatų pasikviestų ekspertų) sluoksnį, sugebama priversti kandidatus viešose diskusijose aiškiai išdėstyti savo pozicijas.
V. Savukyno nuomone, kandidatų vengimas tapatintis su viena pozicija ateina iš rinkodaros. Politikoje, kaip ir versle, auditorija segmentuojama ir skirtingoms auditorijos grupėms sakoma tai, ką jos norėtų išgirsti: verslininkams žadama sumažinti mokesčius, pensininkams - padidinti mokesčius ir iš jų išmokėti pensijas. Šia taktika naudojosi R. Paksas, o pamatę, kad ji veiksminga, - ir dabartiniai kandidatai. Šią situaciją nelengva pakeisti. Pati visuomenė dar nėra subrendusi rimtoms diskusijoms - jai daug įdomiau pamatyti, kaip kas nors vaikštinėja po Didžiasalį. Susiduriame su labai rimta pilietinio išprusimo, demokratijos supratimo problema. Visai nesama suaugusiųjų politinio švietimo.
Ar verta į šiuos rinkimus žiūrėti rimtai?
A. Kulakausko nuomone, nors dabartiniai rinkimai yra tik partijų repeticija prieš Seimo rinkimus, visuomenė turi į juos žiūrėti labai rimtai, nes tai - ir jos likimo repeticija. Nuo to, kas bus išrinktas prezidentu, priklauso ir rudenį vyksiantys Seimo rinkimai, ir tolesnis mūsų gyvenimas: svarbu, ar prezidentas pūs į vieną dūdą su galimais laimėtojais, kuriems dabar rodo palankumą viešosios nuomonės apklausos, ar vis dėlto bus tam tikra atsvara jiems.
V. Savukyno nuomone, šių rinkimų svarba priklauso nuo to, kokią reikšmę jiems teikia visuomenė ir patys politikai. Atsakymą į šį klausimą lems visuomenėje užsimezgusi diskusija, kokią vietą politinėje sistemoje užima prezidentas. Dabar svarbu, ar prezidento institucija bus reabilituota, ar turės kokią nors galią Lietuvos politiniame gyvenime. Jeigu prezidentas liks tik paradinė figūra, bus nelabai svarbu, ką išsirinksime.
A. Navickas yra įsitikinęs, kad šie rinkimai yra išties svarbūs visuomenei. Jau R. Pakso atveju matėme, kiek visuomenei kainuoja eksperimentavimai su prezidento institucija. Tai buvo ne vien asmens problema. Be to, veltui pamirštami Europos Parlamento rinkimai. Galbūt ne taip svarbu, kas konkrečiai bus į juos išrinktas, bet per šiuos rinkimus mes mezgame savo institucinius ir kitus santykius su Europos Sąjunga. Iš esmės dabar mes pradedame svarstyti, kaip mes atrodysime Europoje. Sakydami, kad šie rinkimai nesvarbūs, mes susitaikome su tuo, kad esame visai nereikšminga Europos dalelė - nieko nesprendžianti, blaškoma bendrų procesų. Labai gaila, kad per Europos Parlamento rinkimus taip pat nepavyko užmegzti diskusijos apie mūsų vietą Europoje, skirtingas Europos vizijas.
Ar tarp kandidatų esama esminių skirtumų?
V. Savukynas pažymėjo, kad šių prezidento rinkimų negalima visiškai tapatinti su praėjusiais, per kuriuos visuomenė turėjo itin atsakingai rinktis. Dabartiniai kandidatai tikrai nėra tokie ekstravagantiški, kokie buvo praėjusiuose rinkimuose. Kiekvienas turi populistinių gaidelių, bet iš esmės tai normalūs demokratiniai rinkimai: nė vienas išrinktas vagos nepagadintų.
A. Navickas tik iš dalies pritarė tokiai pozicijai. Jo nuomone, šįkart renkamės veikiau iš tokių kandidatų, kurie dar turėtų nuspalvinti būsimos savo veiklos baltas vietas. Juk iki šiol visi kandidatai vengia įvardyti savo patarėjų korpusą, o R. Pakso skandalas prasidėjo nuo jo patarėjų. Neaišku, ar A. Zuokas bus už V. Adamkaus; kokį vaidmenį vaidins V. Uspaskicho komanda, jeigu išrinksime P. Auštrevičių; ar J. Bernatonis bus Č. Juršėno patarėjas ir pan. Daugeliu dalyku galime pasitikėti tik pažindami kandidatų vertybines nuostatas. Vis dėlto lieka labai daug nežinomųjų. Šiandien dar labai sunku pasakyti, ar bus sugadinta vaga, ar ne.
A. Kulakausko nuomone, dabartiniai kandidatai nekels skandalų ar revoliucijų. Bet vis dėlto jie nėra vienodi. Prezidento institucija yra Konstitucijos garantas, užsienio politikos reprezentantas, ji turi palaikyti tam tikrą balansą tarp atskirų valdžios šakų. Blogai yra, kai prezidentas į valdžią įneša disharmoniją. Bet taip pat blogai, kai jis žaidžia unisonu ir valdžioje nebelieka jėgų pusiausvyros.
Indrė Makaraitytė siūlytų rinkėjams orientuotis tiek į kandidatų išpažįstamas vertybes, tiek į jų dėstomas mintis, tiek į būsimas komandas. Sakykim, V. Blinkevičiūtė gražiai šneka, išmano socialinę politiką, tačiau neturi jokių užsienio politikos žinių - kad ir kaip būtų, prezidentas yra valstybės užsienio politikos veidas. Kiekvieną kartą paklausta apie užsienio politiką, ji žada tartis su patarėjais, bet jų neįvardija. K. Prunskienė yra daug kompetentingesnė užsienio politikos klausimais, bet kur krypsta jos politika? Ji norėtų labiau proeuropietiškos Lietuvos, nors Lietuvos politika visada buvo euroatlantinė. Toks posūkis būtų žymus ir šiuo atveju užsienio politika keistųsi. Ir vėl labai svarbu, kokią komandą ji atsives. Tačiau ir K. Prunskienė neįvardija savo komandos. Socialdemokratai nuolat pabrėžia, kad vykdys tokią pat užsienio politiką, kokia buvo.
?ačiau socialdemokratai yra sunkiai prognozuojami užsienio politikoje. Pats Č. Juršėnas yra gana nuosaikus Rusijos atžvilgiu, bet labai griežtai nepritaria Kinijos kritikams. Be to, socialdemokratai itin skaudžiai reaguoja į tokius demokratinėms visuomenėms būtinus dalykus kaip totalitarinės praeities įvertinimas ir tarsi prisiima sau visas sovietinio režimo kaltes. P. Auštrevičių remia V. Uspaskichas, o Darbo partijai yra prognozuojamos gana geros pozicijos per būsimus Seimo rinkimus. Ar P. Auštrevičius atlaikys naujos Seimo daugumos spaudimą? V. Adamkus, matyt, laikysis ankstesnės užsienio politikos, bet ar jis tikrai adekvačiai suvokia vidaus politiką?
A. Navickas pažymėjo, kad nėra aišku, kuo kandidatų programos skiriasi vidaus politikos klausimais, kaip jie siūlo spręsti jų visų minimas socialines problemas. Matyti tam tikras marksistinis visų kandidatų požiūris į visuomenės problemų sprendimą: teigiama, kad viskas priklauso tik nuo ekonomikos. Apie kitokius šių problemų sprendimus kandidatai vengia kalbėti.
Ar partijos, įnikusios į įvaizdžių grumtynes, nepralaimės strateginės kovos?
Ar šiuose rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų programinis blankumas nerodo, kad joms kyla grėsmė prarasti ideologinę tapatybę? Sociologas V. Gaidys kaip didžiausią rinkimų sensaciją iškėlė Tėvynės sąjungos elgesį: partija, kurios rinkėjų dauguma remia V. Adamkų, pasisako už kandidatą, kurį remia tik 10 proc. jos elektorato. Liberalcentristai šiuose rinkimuose griebiasi socialistinių šūkių. Kairiosios partijos taip pat neafišuoja savo ideologinių nuostatų. Ar politinės partijos nenukentės per šiuos rinkimus perdėm pasidavusios įvaizdžių kovos taktikai?
V. Savukyno nuomone, liberalcentristai tikrai pasidavė įvaizdžiui. Ką reiškia agitacija rinkti E. Gentvilą į Europos Parlamentą, kai šalia jo nuotraukos yra stiprus kumštis? Šita retorika ateina iš R. Pakso stiprios rankos apologijos. Paksogeito metu E. Gentvilas nuosekliai kritikavo R. Paksą ir stiprios rankos politiką, o dabar pats pasidavė šitiems įvaizdžiams. Šiuo atveju paksizmas laimėjo. O jeigu kalbame apie galimą grėsmę partijoms prarasti savo tapatybę, turėtume paklausti, ar jos apskritai tą tapatybę turėjo. Ar seniau rinkėjai aiškiai suvokė tuos ideologinius skirtumus, ar rinkosi pagal įpročius, lyderius ir nepaisė to, kad, sakykim, tradicinės kairiosios partijos turėtų žiūrėti į ekonomiką, mokesčius, valstybės politiką? Atrodo, buvo renkamasi pagal principą myliu nemyliu, gražus lyderis ar negražus, patinka ar nepatinka. Dabar partijos pamatė, kad renkant balsus savos pozicijos išgryninimas nedaug teduoda, ir nuslydo paviršiumi, pasirinko įvaizdžius, parankias retorikas. Aišku, tai lengviausia. Bet vis dėlto norėtųsi sulaukti pastangų keisti situaciją.
A. Navicko manymu, partijos dar kartą nepasinaudojo galimybe pakeisti savo vaidmenį visuomenėje. Jos ne dabar nuslydo į populizmą: jau ir anksčiau buvo vengiama aiškios politinės tapatybės. Politika Lietuvoje nusidėvėjo - ji daugiau nebesuvokiama kaip idėjų kovos arena. Turėdamos galimybę atnaujinti savo politiką po prezidento krizės, partijos šia proga nepasinaudojo.
V. Savukynas teigė, kad atsisakydamos dabar išryškinti savo ideologinius skirtumus bei įtvirtinti juos visuomenės sąmonėje, tradicinės partijos visų pirma pralaimi karą populistinėms partijoms, kurios puikiai išmano viešųjų ryšių žaidimus ir tik jais remiasi. Jeigu viešųjų ryšių kovos tampa svarbiausios, akivaizdu, kad Darbo partija ir toliau turės aukščiausius reitingus.
