Atrodo, kad šį sykį ramus europinis Lietuvos snūduriavimas gali apsieiti ir be skaudžių finansinių pasekmių. Nuo Didžiosios Britanijos iniciatyvų vietoj lėtapėdžių Lietuvos pareigūnų mus apgins Lenkija ir kitos aktyvios ES naujokės.
Atrodo, kad šį sykį ramus europinis Lietuvos snūduriavimas gali apsieiti ir be skaudžių finansinių pasekmių, kurias, siekiant kompromiso dėl naujosios Europos Sąjungos (ES) finansinės perspektyvos, pasiūlė Didžioji Britanija. Vietinių pareigūnų reakcija aiškiai parodė, kad tikimybė 2007-2013 m. periodu gauti net 10 proc. mažiau ES lėšų, nei buvo tikėtasi, jiems buvo visiškai netikėta, nelaukta ir neprognozuota.
Ministras pirmininkas, kaip visada, gindamasis „kai oficialiai pasiūlys, tuomet ir reaguosime“ argumentu, suskubo pasakyti, kad Tony Blairo pasiūlymus Lietuva greičiausiai vetuos. Šalies prezidentas, kaip ir daugeliu kitų atvejų, liko tylioje nuošalėje. Dar prasčiau šioje komplikuotoje situacijoje pasirodė Seimo Europos reikalų komitetas, kuris nutarė formuoti savo poziciją, švelniai tariant, kiek pavėlavęs.
Laimei, su radikaliomis ES pirmininkaujančios Didžiosios Britanijos idėjomis nesutiko viena didžiausių ES narių – Lenkija. Kartu didelio entuziazmo neparodė ir Europos Komisijos (EK) vadovas Jose Manuelis Barroso. Todėl tikėtina, kad net po artimiausiu metu vyksiančio Viršūnių Tarybos susitikimo sprendimas dėl naujos ES finansinės perspektyvos bus atidėtas kitam pusmečiui ir Lietuvos eurostrategai turės papildomo laiko suskubti formuoti savo pozicijas.
Būtų labai gerai, jei toks lengvas šokas, kurį savo pasiūlymais sugebėjo sukelti Didžiosios Britanijos premjeras, virstų į prasmingą pamoką visiems Lietuvos pareigūnams, dirbantiems prie ES reikalų. Dabartinė situacija aiškiai parodė, kad nei šalies Vyriausybė, nei ES reikalus kuruojantis Seimo komitetas neturėjo net menkiausių prielaidų, kad euroentuziazmu ir taip nepasižymintys anglai pateiks būtent tokius finansinius pasiūlymus.
Iš to galima daryti keletą išvadų. Pirmoji būtų paprastesnė – galbūt Vyriausybės ir Seimo Europos reikalų komiteto darbas tiesiog blogai koordinuojamas. Kitaip, ko gero, būtų sunku paaiškinti, kodėl tik šią savaitę minėto komiteto vadovas Vydas Gedvilas žodžiu įpareigojo šalies Vyriausybę priešintis T. Blairo siūlymams dėl 2007-2013 m. ES finansinės perspektyvos.
Tačiau toks paaiškinimas būtų labai jau paprastas. Pirma, juk Didžioji Britanija ne pirmą savaitę pirmininkauja ES. Priešingai, jos pirmininkavimas eina į pabaigą ir, atsižvelgiant į komplikuotą situaciją dėl naujos ES finansinės perspektyvos bei specifinį britų požiūrį į europinius reikalus, kažko panašaus buvo galima tikėtis. Antra, bent jau Lietuva yra gavusi aiškius EK signalus dėl nepakankamai veiksmingo ES skiriamų lėšų įsisavinimo, dėl to taip pat buvo galima tikėtis panašių pasiūlymų. Tačiau tuomet, kai Dalia Grybauskaitė tokius signalus siuntė, Seimo Europos reikalų komitetas visai nereagavo, o premjeras A. Brazauskas atsainiai pareiškė, kad Lietuva visus ES pinigus įsisavina laiku ir veiksmingai.
Iš to seka antroji, sudėtingesnė išvada, susijusi su visa Lietuvos europine politika ir reiškianti, kad bent jau dabartinė šalies valdžia neturi jokios Lietuvos vystymosi Europos Sąjungoje strategijos. Be to, tiek dabartinė reakcija į T. Blairo pasiūlymus, tiek ir daugelis kitų veiksmų po 2004 m. gegužės 1 d., rodo, kad nėra ne tik Lietuvos vystymosi, bet visos ES raidos vizijos. Ko gero, būtent todėl Lietuva tampa pionieriumi, kai reikia atlikti formaliąsias procedūras ar prisiimti įsipareigojimus, tačiau ilgalaikių ir sudėtingų derybų procesuose pasiduoda politiniam snauduliui, iš kurio paskui prabundama tik, pavyzdžiui, gavus šaltą britišką dušą.
Vis dėlto, nepaisant net Lietuvai palankių Lenkijos ir EK vadovo pozicijų, nereikia pamiršti, kad ES Viršūnių Tarybos susitikimas dar laukia. Vadinasi, ne tik potencialiai skriaudžiamosios septynios naujos ES narės, bet ir Didžioji Britanija gali pateikti papildomų argumentų savo pasiūlymui ginti.
Kadangi jokia vieša Lietuvos politikų tarpusavio ar jų ir šalies visuomenės diskusija šiais ES klausimais nevyksta, belieka tik optimistiškai tikėtis, kad tiek Vyriausybė, tiek ir iš letargo prabudęs Seimo Europos reikalų komitetas suskubs suformuoti savo poziciją. Bent jau tam, kad ji būtų aiškiai ir argumentuotai pateikta ir kad netektų kliautis vien tik savo kaimynų ar J. M. Barroso gynyba.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
