Rytų dvikovų klubo „Sparta Gym“ treneris Edgaras Jankauskas jau seniai aršiai kalba apie trenerių kvalifikaciją ir klubus apsimetėlius. „Tiesiog noriu, kad žmonės pagalvotų, kokios gali būti pasekmės patekus į neprofesionalaus trenerio rankas“, – komentuoja treneris.
– Dvikovų klubų dabar galime suskaičiuoti daugiau negu krepšinio mokyklų. Turime tiek daug trenerių?
– Trenerių tikrai nėra daug. Tačiau matome tendenciją, kad sportininkai pradėjo įsivaizduoti viską išmanantys ir viską galintys. Tai yra didžiausia problema. Kažkada grįžę iš užsienio treneriai atvežė dalį sporto šakų į Lietuvą. Tačiau jie buvo baigę atitinkamus mokslus, beliko atsivežti techniką. Dabartiniai nauji treneriai težino kelis techninius niuansus, kuriuos išmoksta per metus ar dvejus, ir mano, kad viską išmano. Jie pamiršta, kad reikia išmanyti žmogaus fiziologiją.
– Kaip manai, iš kur tokie treneriai turi drąsos pradėti darbą?
– Tai ir yra baisiausia. Todėl ir iškėliau šį klausimą į viešumą. Kolegos jau ne vieną kartą man yra pasakę: „Nurimk, tegul jie dirba.“ Tačiau taip negaliu. Pats esu treniravęs vaikus, dabar „Sparta Gym“ tai sėkmingai daro Sergejus Maslobojevas. Kodėl man rūpi? Nes matau problemą: netikę treneriai gali sužaloti vaikus. Matome, kad į mūsų sporto klubą vaikai ateina kreivi šleivi. Labai sunku vėliau ištaisyti situaciją. Netinkamas fizinis krūvis gali sugadinti paauglio širdį, nepamirškime, kad netinkamai sportuojant gali nutikti kokia nors nelaimė. Jeigu treneris nesugebės taisyklingai parodyti elementaraus kūlvirsčio, vaikas gali sprandą nusisukti. Vėliau dėl tokių dalykų kentės visa kovinio sporto bendruomenė. Nes visi badys į mus pirštais ir kartos: „Chebra, jūs blogai darote.“ 1991 metais visi sueidavo į rūsius, daužydavosi ir užaugo karatistai, tačiau dabar visi bijo eiti į sporto klubus, nes daugelis mano, kad juose renkasi tik besidaužantys debilai. Bet jau seniai 1991-ieji praėjo... Klubuose yra tvarka, visi normaliai dirba, niekas nesidaužo, nėra bardako, tačiau nuolat atsiranda žmonių, kurie iš sporto nori padaryti biznį. Jie į viską žiūri labai paprastai: „Tralivali, atsidarysiu klubą“...
– Bet tam reikia pinigų...
– Paprastas pavyzdys: žmogus pardavė butą, turi pinigų, investuoja. Vienas toks sugalvoja treneriu įdarbinti kokį nors pasportavusį žmogų, o pats kojas ištiesęs sėdi ir skaičiuoja pinigus. Kalbėjau su mūsų federacijos prezidentu. Klausiau, kaip taip gali būti. Pasirodo, federacija laikosi principo tokių klubų apsimetėlių nepriimti į federaciją. Jiems yra pasakoma „Eikite mokytis“. Tokių klubų buvo, yra ir bus. Girdėjau, kad tokie dalykai vyksta ne tik koviniame sporte. Dažnai žmonių klausiu, kodėl jie nesidomi, kas juos treniruoja. Ateina pas mane naujokas ir net neklausia, ar aš baigęs kokius nors mokslus, ar tiesiog sugalvojau treniruoti. Blogiausia yra tai, kad žmonės patys į tai žiūri neatsakingai – eina į treniruotes, o svarbiausia jiems – treniruočių pigumas. „Kas ir kaip mane treniruos?“ – turėtų būti pagrindinis klausimas. Norėčiau, kad žmonės susimąstytų, ypač tėvai, kurie veda savo vaikus į treniruotes.
– Kaip pats tapai treneriu?
– Įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, studijuodamas aktyviai sportavau. Baigęs universitetą vedžiau treniruotes jaunimui, pats šlifavau techniką. Mane dažnai taisė pagrindinis treneris... Mūsų klube yra tokia tvarka: dirbame, vėliau organizuojame trenerių susirinkimus, kurių metu pagrindinis treneris mums paaiškina svarbiausius niuansus, mus pataiso. Taip mes tobulėjame. Dirbame kaip vienas kumštis. Džiaugiuosi, kad visi penki mūsų klubo treneriai turi aukštąjį sporto išsilavinimą. Važinėjame į seminarus, mokome kitus... Žinai, būtų galima kalbėti tiesiai šviesiai: „Sparta Gym“ yra stipriausias klubas Vilniuje. Tai įrodome savo rezultatais varžybose. Tegul dabar visi pyksta, tačiau prie to jau esame pripratę. Gaila, kad jie patys nepasižiūri į savo bardaką. Jeigu kas nors blogo nutiks klubuose apsimetėliuose, visi pradės kalbėti, kad kikboksas yra blogai... Noriu, kad žmonės pirmiausia išsiaiškintų, ar klubas tikrai atstovauja deklaruojamai sporto šakai, ar jame dirba kvalifikuoti žmonės.
– Ar gali pasakyti, kur yra trenerio atsakomybės už savo auklėtinį ribos?
– Manau, vėl teks kalbėti pavyzdžiais. Visai neseniai Vilniuje atsidarė klubas, kuriame treneriais dirba žmonės, sportavę pas mane. Vaikinukas metus sportavo. Ką gali aštuoniolikmetis vaikinukas?
– Per metus paruošei trenerį?
– Matyt, esu labai geras treneris (juokiasi). Sakoma, kad sportininkas turi pranokti savo mokytoją. Pranoko. Viskas, jau galiu kojas ištiesęs gulėti. Nežinau, kur ribas nusibrėžia jaunieji treneriai. Juk jie dažnai patys nesupranta savęs... Yra tokių, kurie nesugeba net profkės baigti, o jau dirba treneriais.
– Pačiam niekada neteko jaunystėje patekti pas tokį trenerį?
– Vaikystėje aktyviai žaidžiau futbolą. Numesdavo mums kamuolį ir viskas. Jokio apšilimo nebūdavo. Vaikystėje to nejauti, tačiau vėliau prasidėjo įvairios traumos. Tik vėliau pajaučiau. Teko operuoti meniską. Todėl aštriai kalbu apie neprofesionalius trenerius. Pats savo kailiu viską patyriau. Mane prajuokino vienas komentaras „Facebook“ apie naujai besisteigiantį klubą: „Tai leiskime jiems pabandyti.“ Juk ne iš pavydo, ne dėl konkurencijos aš stengiuosi atkreipti į tai dėmesį. Dėl konkurencijos mes tik džiaugtumėmės. Įdomiau būtų visiems, turėtume su kuo varžytis. Bet įsivaizduokime situaciją: ateini pas chirurgą, o jis sako, kad jo kaimynė sugalvojo pabandyti chirurgo profesiją, gali pabandyti tave išoperuoti. Kaip reaguotume?
– Trenerio specialybė labai populiari...
– Nes visi galvoja, kad tai yra lengvas darbas: ateini į treniruotę, pavadovauji ir nieko daugiau nereikia daryti. Jie nesupranta, jog treniruotes reikia planuotis, jas apgalvoti, kad tavo sportininkas tobulėtų. Čia negali būti varianto „Youtube’ą pažiūrėjau, pamačiau gražią kombinaciją, pavarysim treniruotėje“. Taip, savo žmonių rate – pirmyn, treniruokitės, tačiau neapgaudinėkite kitų žmonių. Ypač vaikų.
