Praėjusi savaitė buvo gausi renginių, skirtų lietuvių kalbai ir žodžiui. Šurmuliavo jau keturioliktoji knygų mugė, parašytas jau šeštasis nacionalinis diktantas. Kilo mintis, pakalbėti, ar ekonomistai moka lietuviškai ir ar lietuvių kalba leidžia jiems susikalbėti. O jei tiksliau - apie kai kurių ekonomikos terminų vartojimą.
Štai terminas – mokestis. Ekonomistai mokesčiu vadina įstatymais įtvirtintus privalomus mokėjimus į valstybės ir savivaldybių biudžetus ir fondus. Tuo tarpu žmonėms mokestis yra ir apmokėjimas už suteiktas paslaugas. Kai jie sako, kad dideli mokesčiai, dažnai turi galvoje, jog elektra, šiluma ar kitos komunalinės paslaugos brangiai kainuoja. Nieko čia, žinoma, blogo, bet jei gyventojai patys mokėtų gyventojų pajamų mokestį ir „Sodros“ įmokas, jie kur kas labiau jaustų skirtumą tarp tikro mokesčio ir paprasto apmokėjimo už paslaugas.
Kur kas labiau ausį rėžia žodžio „apmokestinti“ kirčiavimas. Tiesiog iš koto verčia, kai kirtis dedamas ant „e“ ir sakoma „apmokeeestinti“. Tai ne tik kad neteisinga, bet paprasčiausiai - negražu. Esu už tai, kad žmogus rinktųsi, kaip kirčiuoti savo vardą. Pavyzdžiui, man tėvai davė vardą Rūta, o ne Rūta. Bet su mokesčiu yra kita istorija. Kas sako „apmokeeestinti“, tas turėtų sakyti ir „mokeeestis“. O kol taikome mokesčius, tai vaidiname apmokestinimu.
Kalbininkai iš lietuvių kalbos išoperavo žodį „kaštai“, siūlydami jį keisti į sąnaudas. Čia prasiveržė, kaip sakant, buhalterinis požiūris. Iš tikro, apskaitoje visiškai pakanka terminų – sąnaudos, išlaidos, kaina. Tačiau „kaštų“ sąvoka ekonomikoje yra kur kas platesnė. Visų pirma ji reiškia nepanaudotas, paaukotas alternatyvas. Kai sėjame javus, tai nesodiname bulvių, jei nusipirkome pieno, tų pinigų jau neišleisime sviestui. Kaštai ekonomikoje apima ir pinigais nepamatuojamus dalykus, t.y. vertę, vertingumą ir patį vertinimą. Tuo jie skiriasi nuo kainos, išlaidų ir sąnaudų, kurios yra piniginės ar pamatuojamos pinigais.Nežinia kodėl kalbininkai uždraudė kone kertinį ekonomikos terminą, tačiau paliko recesiją, krizę, senjoražą, arbitražą ir kitus tarptautinius žodžius.
Kalbininkų nemalonės sulaukė ir itin paplitęs terminas „užskaita“, matyt dėl jų didelės nemeilės priešdėliui „už“. Sakome, užskaitė skolas, mokesčius, atliko užskaitą. Kalbininkai rekomenduoja užskaitą keisti į „įskaitą“, mano galva, taip gerokai iškraipant užskaitos sąvoką. Juk užskaita ekonomistams yra siauresnė nei įskaita. Jei sakome, kad užskaitė mokesčius, tai galvoje turime, kad „įskaitė vieną mokestį už kitą“. Pavyzdžiui, sumokėjus daugiau pridėtinės vertės mokesčio, perviršis buvo užskaitytas kaip gyventojų pajamų mokestis. Skolų užskaita yra ne paprastas skolos grąžinimas, o kryžminių įsipareigojimų panaikinimas. Tuo tarpu įskaita yra perverstos sumos pripažinimas, ir tiek, be papildomos prasmės, kurią turi įprastinė užskaita.
Norisi apie ekonomiką kalbėti taisyklingai lietuviškai. Todėl suprasti turinį visai netrukdo, kai „barterį“ pakeičiame „natūriniais mainais“. Lietuviškai - nors ir du žodžiai - bet termino prasmė neiškraipoma. Ekonomika kaip ne kaip – mokslas, todėl tiksliai išsireikšti čia itin svarbu. Apmokestinkime, bet neatimkime kaštų ir užskaitos iš ekonomistų kalbos.
