Prieš pradedant įsivaikinimo procedūras pirmiausia reikia suprasti, kad šis procesas orientuotas į vaiko gerovę, jo saugumo užtikrinimą ir palankių sąlygų sudarymą pilnavertiškai augti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kad tai pavyktų įgyvendinti, svarbu surinkti ne tik įstatymiškai reikalingus dokumentus, bet ir pažinti būsimus įtėvius, padėti jiems suprasti, ko galima tikėtis ir kartu pasiruošti priimti šį didelį įsipareigojimą visam gyvenimui. Tam nuo 2008 m. Lietuvoje organizuojami privalomi GIMK globėjų ir įtėvių rengimo kursai. Tai praktika, sukurta remiantis JAV patirtimi ir pritaikyta Lietuvai.
Svarbu paminėti, kad įvaikinimo atsakomybė tikrai didelė – įvaikinimo procesui sėkmingai pasibaigus įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą. Tai reiškia, kad yra sukuriami visi įsipareigojimai, kaip ir gimstant vaikui – abipusiai civiliniai, turtiniai ir kiti. Įvaikinimas negali būti atšauktas ar panaikintas, o jei vaikas paimamas iš įtėvių šeimos dėl pastarųjų netinkamo elgesio su įvaikiu, įtėviams yra priteisiami alimentai įvaikiui išlaikyti.
Mokymai – tarsi treniruotė
Vilniaus rajono Vaikų ir paauglių socialinio centro GIMK atestuota socialinė darbuotoja Jurgita Pukienė pastebi, kad ši mokymų programa yra pagalba būsimiems įtėviams suprasti, ar įvaikinimas jiems tikrai tinka.
„Mes sakome, kad šie kursai yra kaip suknelė, kurią prieš pirkdamas ateini pasimatuoti. Tai būdas suprasti, ar tu tikrai to nori. Mokymų metu mes darome daug siužetinių pratimų, įtėviai ir globėjai turi įsivaizduoti tam tikras situacijas ir mokytis į jas pasižiūrėti iš vaiko pozicijos. Tai padeda suprasti, kaip jaučiasi paimtas iš šeimos vaikas, kokius išgyvenimus jis patiria, ką reiškia tam tikras elgesys. Vėliau pateikiame ir teorinių žinių – mokomės, kaip formuojasi prieraišumas, kaip sprendžiamos probleminės situacijos.
Prieš ateidami į kursus žmonės turi įvardinti savo lūkesčius, besimokydami jie gali įvertinti savo pirminį norą ir gauti atsakymus, kaip viskas bus. Paskutinio užsiėmimo metu žmogus jau žino visas rizikas, privalumus, gali suprasti, kaip tai paveiks šeimą, kokie pokyčiai atsiras. Mes rūpinamės, kad galiausiai sprendimas būtų priimamas tikrai sąmoningai“, – teigia pašnekovė.
„Šie kursai turėtų būti privalomi visiems tėvams“
Vilniaus rajone kursus būsimiems įtėviams vedanti socialinė darbuotoja pasakoja, kad žmonių į mokymus ateina su įvairiomis nuostatomis. Būna skeptiškai nusiteikusių, kurie mano, kad viską žino, būna bijančių laukiančio būsimų įtėvių įvertinimo kursams pasibaigus. Visgi mokymams įpusėjus žmonės noriai vaikšto į paskaitas, dalinasi savo patirtimis, išgyvenimais, baimėmis bei džiaugiasi įgytomis žiniomis.
„Pasibaigus kursams žmonės neretai teigia, kad tokie mokymai turėtų būti privalomi visiems tėvams. Juk visos šeimos turinčios vaikų susiduria su problemomis, konfliktais paauglystės laikotarpiu ir papildomos žinios, kaip auklėti vaiką, niekam nepakenktų, o taip pat reikia žinoti, kur galima kreiptis pagalbos, jei pats nebežinai kaip susitvarkyti.
Kadangi šie kursai yra privalomi, daugelis iš pat pradžių ateina su savomis nuostatomis. Taip jau yra, kad tam, kas būtina, visada norima priešintis, tačiau jei tai nebūtų privaloma, į kursus niekas neateitų. Tik pradėję lankytis žmonės supranta, kad tai naudinga jiems patiems. Mokymų metu išklausomas 30 valandų kursas, kuris išdėstomas per tris mėnesius, atvykstant vieną kartą per savaitę. Užsiėmimų metu aptariame šias temas – darbas komandoje užtikrinant stabilumą vaiko gyvenime, atviras kalbėjimas su įvaikintu ar globojamu vaiku, raidos poreikių tenkinimas ir ryšiai, netektys, savosios vertės pajautimas, šeimos ryšių stiprinimas, auklėjimas, pasiruošimas pokyčiams, permainų planavimas ir galiausiai sąmoningo sprendimo priėmimas“, – teigia Jurgita Pukienė.
Įvaikinant svarbios raidos žinios
Nemenčinėje dirbanti socialinė darbuotoja Jurgita Pukienė pastebi, kad įsivaikinant reikia pasiruošti spręsti vaiko raidos sutrikimus: „Labai didelį dėmesį skiriame vaiko raidos poreikių aptarimui – kokia ji yra tam tikrame amžiuje ir kaip kompensuoti sutrikimus. Akcentuojame, kad kai kurių globos namuose esančių vaikų raida gali būti sulėtėjusi, porą metų atsilikusi. Tai yra natūralu ir taip nutinka todėl, kad vaikai yra palikti būtent pažeidžiamiausiu jų gyvenimo laikotarpiu pačių svarbiausių žmonių – tėvų. Kadangi vaikai nepaimami iš gerų šeimų, kuriose augti jiems sudarytos palankios sąlygos, natūralu, kad tam tikru laiku vaikas buvo neprižiūrėtas. Jei jo nemylavo, su juo nekalbėjo, jo nesodino ir nemokė vaikščioti, jis šių elementarių dalykų ir nemoka. Būna, kad į vaikų namus atveža metukų vaiką, kuris visiškai nevaikšto ir jo raumenys atrofavęsi, nes mama jį visą laiką laikė vežimėlyje.“
Kaip papasakoti apie biologinę šeimą?
„Mes akcentuojame, kad žinios apie biologinę šeimą vaikui labai svarbios. Kad ir kokia ta biologinė mama bebūtų, ji yra vaiko širdelėje, ir mes sakome, kad to negalima atimti ir išplėšti. Šaknys ir prigimtis – labai svarbūs aspektai formuojantis vaiko tapatumui. Todėl nuo pat pradžių rūpinamės, kad patys įtėviai gebėtų priimti tą biologinės šeimos faktą. Būna visokių atvejų, net tokių, kai įvaikinimą išvis norima nuslėpti. Patirtis rodo, kad anksčiau ar vėliau tai išaiškėja ir tuomet būna dar stipresni bei sunkesni išgyvenimai. Jei ši žinia išaiškėja paauglystės laikotarpiu, tampa dar sunkiau šią žinią priimti ir su ja emociškai susitaikyti.
Mes teigiame, kad negalima namo pradėti statyti be pamato, taip ir čia negalima kurti pasitikėjimo remiantis melu. Kad ir kaip būtų sunku, reikia priimti tiesą ir tame ieškoti pliusų – juk būtent dėl įvaikinimo vaikas turi šeimą ir namus. Su šia žinia supažindinti rekomenduojame nuo pat pradžių, kai tik vaikas pradedamas auginti šeimoje. Jei įvaikinamas kūdikis, mes patariame kurti pirmųjų gyvenimo metų albumą. Netgi siūlome įklijuoti biologinės motinos nuotrauką bei nufotografuoti namus iš kur vaikas buvo paimtas. Taip išvengiama problemų ateityje, o vaikas savo istoriją priima natūraliai“, – teigia Jurgita Pukienė.
Įsivaikinti gali nebūtinai sutuoktiniai
Teisiškai nurodyta, kad įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų. Įvaikinant pirmenybė teikiama susituokusiems asmenims, tačiau įvardinama, kad išimtinais atvejais leidžiama įvaikinti ir vienišam, nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Svarbu, kad įvaikintojai būtų veiksnūs bei suprantantys savo veiksmų pasekmes ir galintys prisiimti atsakomybę.
Vilniaus rajono GIMK atestuota socialinė darbuotoja Jurgita Pukienė teigia, kad įsivaikinti vienišiems asmenims nėra sudėtingiau, jiems reikia praeiti tas pačias procedūras kaip ir susituokusiems. Vyresni kaip 50 m. asmenys įsivaikinti gali šiais atvejais: jei įvaikina sutuoktiniai ir vienas iš jų atitinka įstatymo reikalaujamą amžių, o tas, kuris viršija, yra pakankamai geros fizinės ir psichinės būklės, kad pajėgtų išauginti įvaikį. Taip pat jei įvaikinamas vyresnis vaikas – aštuonerių ar daugiau metų, jei vaikas ilgą laiką augo toje šeimoje, jei įtėvius su vaiku sieja giminystės ryšiai arba jei vaikas iki tol jau buvo sutuoktinio vaikas. Svarbu paminėti, kad amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis nei 18 metų.
Įstatymuose nėra nustatyta, kiek pajamų šeima privalo turėti. Visgi pastebima, kad pajamos turėtų būti tokios, kad šeima galėtų užtikrinti savo ir vaiko visavertį gyvenimą. Atkreipiamas dėmesys, kad šeimoje atsiradus naujam nariui ji netaptų socialinės rizikos šeima. Tai reiškia, kad pajamos gaunamos per mėnesį turi būti pakankamos kiekvienam šeimos nariui užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį.
Nuo ko pradėti?
Apsisprendus žengti pirmąjį žingsnį šeima turi kreiptis į savo deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybą) ir ten užpildyti prašymą, kuriame pateikia savo asmeninę informaciją ir motyvuoja savo norą bei išsako lūkesčius. Tuomet reikia pristatyti specialią gydytojo pažymą pagal nustatytą formą. Susituokusiems asmenims būtina pateikti santuokos liudijimo kopiją. Taip pat reikalinga pažyma apie šeimos sudėtį, kurią išduoda seniūnijos ar bendrijos pirmininkas bei pažyma apie šeimos gyvenamąsias patalpas – pateikiamas nekilnojamojo turto registro išduotas pažymėjimas apie įregistruotą nekilnojamąjį turtą arba nuomos sutartis. Galiausiai turėsite pateikti dokumentus apie šeimos gaunamas pajamas iš darbovietės (maždaug apie pusės metų pajamas). Jeigu užsiimama individualia veikla, bus reikalinga metinė pajamų deklaracija
Gavęs šiuos dokumentus Vaiko teisių apsaugos skyrius išsiaiškins, ar nesate teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais; ar jums nebuvo ar nėra apribota tėvų valdžia; ar iki šiol nebuvote vaiko globėjais (rūpintojais), ir globa nebuvo panaikinta dėl jūsų kaltės; ar nesergate ligomis, kurioms esant negalėtumėte įvaikinti vaiko; ar jūs ir kiti kartu gyvenantys asmenys nėra teisti ar padarę administracinės teisės pažeidimų. Šis įvertinimas truks ne ilgiau kaip mėnesį, o jei neatsiras netinkamų įvaikinimui aplinkybių galėsite pradėti lankyti įtėvių mokymo ir konsultavimo GIMK kursus. Po jų gaunama išvada ar žmogus pasiruošęs tapti įtėviu ir dar kartą pats privalo patvirtinti savo motyvuotą norą įsivaikinti. Jei šie žingsniai įveikiami sklandžiai, šeima arba vienišas žmogus, planuojantis įsivaikinti, įrašomas į Norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje sąrašą. Vėliau gaunamas pasiūlymas įsivaikinti ir teisminis procesas dėl įvaikinimo prasideda.
Globoti ar įsivaikinti?
Pasak pašnekovės, globos tikslas yra vaiką grąžinti į šeimą – pirmiausia stengiamasi grąžinti į biologinę, o jei tokios galimybės nėra – į naują. Tiems, kurie tampa globėjais, visada išlieka rizika, kad kažkurį laiką pabuvęs šeimoje ir paaugęs vaikas gali išeiti į kitur. „Globa tikrai yra laikinas dalykas, nes kasmet vyksta sąlygų vertinimas ir peržiūros, o vaikui nuolatos yra ieškoma pastovi šeima. Tik kai vaikas yra įvaikinamas, jis tampa tikras šeimos narys ir patys įtėviai priima įsipareigojimą, kad jis toje šeimoje bus savas visam gyvenimui.
Išskirčiau, kad į globą dažniausiai paima vyresnius vaikus, nes mažus įvaikiname visus. Taip nutinka, nes nevaisingumo problemą išgyvenusios šeimos dažniausiai nori įsivaikinti dar kūdikį ir jį auginti nuo pat mažumės ir su juo užmegzti kaip įmanoma artimesnį ryšį. Tuo tarpu globą dažniausiai renkasi paliktų vaikų giminaičiai – močiutės, pusseserės, tetos, dėdės. Skirtumas tas, kad globoje vaikas gauna išmokas, o įsivaikinus nebeteikiama jokia parama. Kadangi dažnai giminaičiams suteikiama nuolatinė globa – kol yra galimybė, jie renkasi tas sąlygas, kurios jiems palankesnės. Globodami jie gauna išmokas, o jei kažkuriuo metu atsiranda įtėviai, apie tai pranešama iš anksto ir pirmiausia įsivaikinimo galimybė suteikiama giminaičiams dėl jau suformuoto ryšio“, – teigia Jurgita Pukienė.
