• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aptarinėjant Lietuvos švietimo sistemą, tenka atkreipti dėmesį tiek į švietimo principus, tiek į struktūras. Pradėkime pozityvais – atskirose mokslo šakose esame tarp šiuolaikinio pasaulio lyderių, bendro išsilavinimo lygiu lenkiame daugelį vakariečių, pasigesdami savarankiško mąstymo vis dar turime jo daugiau, nei daugelis išsivysčiusiųjų šalių piliečių. Visgi daroma viskas, jog netgi tai, ką turime pozityvaus, artimos ateities perspektyvoje prarastume.

REKLAMA
REKLAMA

Švietimo principų atžvilgiu akademinėje bendruomenėje vis dar vyrauja sovietinė scholastika. Šiandienos mokslas – ypač humanitarinis ir socialinis – vis dar suvokiamas kaip autoritetų citavimas. Faktai – nesvarbu, savarankiškas tyrimas – nesvarbu, autentiškos įžvalgos – net pavojinga. Svarbu vietoje ir laiku pacituoti Karlą Marksą ir Frydrichą Engelsą – tiesa, jau kitomis pavardėmis. Geriausiu atveju, pedagoginę sistemą domina – kaip ir kiek išpleti jau esamas teorijas, grįsdamas svetimas mintis.

REKLAMA

Šiame kontekste galima stebėtis statistinio lietuvio gebėjimu galvoti gana savarankiškai, lyginant su kokiu statistiniu švedu. Prieštaravimai tarp šių reiškinių verti specialių studijų, šįsyk pamėginkime glaustai apžvelgti galimas prielaidas.

Viena vertus, didžiausias mąstymo savarankiškumas būdingas kartai, išaugusiai atšilimo ir atgimimo laikais, kai sovietų nomenklatūra pedagoginėje sistemoje grūmėsi su demokratinėmis jėgomis, o politinis korektiškumas iš kitos pusės dar nebuvo atėjęs. Antras svarbus faktorius – tai, jog savarankiškiausiu mąstymu pasižymi toji visuomenės dalis, kuri jau turi arba dar siekia aukštojo išsilavinimo, bet akademiniam elitui nepriklauso. Pagaliau, mokslo aukštumas Lietuva pasiekė tiksliųjų ir gamtos mokslų srityse, kurias iš principo sunkiau dogmatizuoti.

REKLAMA
REKLAMA

Antra ydinga tendencija siejasi tiek su švietimo principais, tiek su struktūromis. Aukštųjų mokyklų skaičiumi pagal teritorines ir demografines proporcijas galime rungtyniauti su didžiausiomis šalimis, daugelis šių mokyklų – universitetų statuso, beveik visais mokslo aspektais dubliuojančios viena kitą. Absolventų kiekybės ir išsilavinimo kokybės, angažuotumo ir specialybės santykiai – apgailėtini.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Stojamųjų egzaminų panaikinimas, vertinimai pagal bendrą vidurinio išsilavinimo vidurkį sąlygoja daugybės menkai angažuotų jaunuolių stojimą į specialybes, turinčias mažai ką bendro su jų interesais. Ar bereikia stebėtis, jog daugelis jų, gavę diplomus, pagal savo specialybes nedirba?

REKLAMA

Atrodo, lyg tai kažkas kažkada būtų išleidęs direktyvą: „kiekvienam šlavėjui – po diplomą“, o kažkas kitas būtų prirašęs: „pageidautina – iš skirtingų universitetų“. Praktikoje, greičiausiai, vyko atvirkščiai: profesūrai prisireikė kuo daugiau universitetų, o šiems teko užpildyti savo auditorijas studentais. Pasiūla ėmė viršyti paklausą, štai ir turime studijų, o kartu ir diplomų infliaciją.

REKLAMA

Apie studentus, kuriuos už savo pinigus ruošiame užsieniui – atskira kalba. Dabartiniai įstatymai įpareigojimų jiems nenumato. Vis dėlto – laisva rinka. Deja, apmokama iš biudžeto.

Grynai struktūrinės problemos jau seniai bręsta pradinio, pagrindinio ir vidurinio švietimo įstaigose. Provincijų mokyklos marginalizuojamos, o Vilniaus ir Šalčininkų apylinkėse vyksta etninė diskriminacija: lietuvių mokyklos – uždarinėjamos, atidarinėjamos lenkiškos. Pasitaiko atvejų, kai lietuvių mokyklos neturi, kur dėti savo mokinių, o šalia stovi pustuštė lenkų mokykla. Jai taikomi kitokie standartai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gintarui Steponavičiui ir Nerijai Putinaitei pradėjus reformą, daugelis atsiduso – pagaliau. Deja, reforma labiau priminė destrukciją. Ar nors viena išvardintų problemų – sprendžiama? Nieko panašaus, kai kurios iš jų – ignoruojamos, kai kurios – net gilinamos.

Aukštosios mokyklos palaipsniui verčiamos verslo įmonėmis, o studentai – jų įkaitais. Vidurinės mokyklos provincijose – jau ne tik marginalizuojamos, bet masiškai uždarinėjamos, kaip ir ambulatorijos. Žinoma, kaimiečiams nereikia nei gydytis, nei mokytis, nei pagaliau – gyventi.

REKLAMA

Stebina išsilavinusių valdančiosios koalicijos narių ir šalininkų pozicija: geriau tokia reforma, negu jokios. Kartais geriau jokios. Jau vien tam, kad po to galima būtų parengti geresnę, pagrįstą geresnėmis intencijomis.

Pirmiausiai reikia apsibrėžti švietimo turinį, tikslus ir uždavinius. Apsispręskime, ką ugdysime – aklus kopijuotojus ar savarankiškas asmenybes? Orientuosimės į statistus ar į specialistus? Auginsime potencialą savo šaliai ar kažkam kitam? Jeigu siekiame pažangos, į šiuos klausimus turime atsakyti.

REKLAMA

Pradinėse, pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose jau seniai reikia įvesti tautinį ugdymą, stiprinti dorinį ir pilietinį ugdymą, iš esmės pertvarkyti lytinį švietimą, skatinant atsakingą požiūrį į save ir į savo artimą. Nuo penktos ar bent aštuntos klasės turi būti sudarytos sąlygos rinktis bendrą arba profiliuotą švietimą. Absurdas augančiam istorikui į galvą kišti matematiką, kurios jis nei supranta, nei kada nors panaudos. Absoliutus visapusiškumas yra mitas, iš kurio kylanti realybė – absoliutus paviršutiniškumas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mokyklų tinklas provincijose turi būti plėtojamas, o ne žlugdomas. Diskriminacijos problema išsprendžiama paprastai – visose valstybinėse mokyklose švietimas turi vykti valstybine kalba, išimtys galimos gimtosios kalbos ir tautinio ugdymo pamokoms tautinių mažumų klasėse. Įgyvendinus šį sprendimą galima mokinius paskirstyti po mokyklas pagal jų gyvenamąją vietą, o ne pagal tautybę. Atsižvelgiant į poreikius jose galimos atskirų tautų klasės, kurių sudarymui būtų taikomos lygios sąlygos.

REKLAMA

Aukštųjų mokyklų sistema šaukte šaukiasi reorganizacijos. Užtenka palikti kelis aiškiai specializuotus universitetus. Nekenktų, jeigu jie būtų išdėstyti skirtinguose miestuose. Drauge su universitetais galima restruktūrizuoti bibliotekas, idant studentai nepritrūktų literatūros. Kiekvienas universitetas išsiskirtų jam būdinga švietimo ir mokslo pakraipa, akademinis jaunimas pasiskirstytų po visą šalį, užtikrindamas tolygią intelektualinę regionų raidą.

REKLAMA

Studentai, besimokantys už valstybės lėšas, iš pat pradžių gautų pasirašyti juridiškai, o drauge – finansiškai įpareigojančią sutartį atidirbti Lietuvoje. Stojamųjų egzaminų sugrąžinimas ir bendro vidurkio kriterijaus atsisakymas atrinktų labiausiai angažuotus asmenis vienoje arba kitoje srityje. Pasiūlos ir paklausos derinimui galima steigti trišales tarybas, kuriose aukštųjų mokyklų, darbdavių ir valstybės atstovai tartųsi, kam, ko ir kiek reikia.

REKLAMA
REKLAMA

Pagaliau, švietimas privalo būti perorientuotas iš aklo kalimo į savarankišką kūrybinį darbą. Scholastika turi būti išguita, kartu su inkvizicija paliekant ją istoriniame sąšlavyne.

Dabartinę destrukciją būtina sustabdyti, idant, atgavusi kvapą, švietimo sistema pasirengtų konstruktyviai reformai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų