Nors šių metų spalio 7 d. žymėjo karo Afganistane dešimtąsias metines, sėkmingos šio užsitęsusio konflikto pabaigos, leisiančios iš šios valstybės išvesti Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų (ISAF) misijoje Afganistane dalyvaujančių 49 šalių sąjungininkių karius, vis dar nematyti.Šį teiginį patvirtina šių metų spalio 5–6 d. Briuselyje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime skambėję pareiškimai šiuo klausimu. Pasak NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno, Afganistanas kas dieną tampa vis pajėgesnis kontroliuoti savo teritoriją – sukilėlių išpuolių šiais metais, palyginti su praėjusiais, yra 17 proc. mažiau. Vis dėlto pareigūnas pridūrė, kad Aljanso „įsipareigojimas Afganistano ateičiai išlieka stiprus“. Įvairių ekspertų teigimu, šį NATO generalinio sekretoriaus pareiškimą galima suprasti kaip užuominą, kad po 2014 m., kai atsakomybę už saugumą Afganistane Aljansas ir jo sąjungininkai ketina perduoti vietos pajėgoms, NATO nesiruošia visiškai pasitraukti iš Afganistano. Pasak susitikime dalyvavusios Lietuvos krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės, visų misijoje Afganistane dalyvaujančių šalių gynybos ministrai spalio 6 d. vieningai patvirtino, „kartu atėję, ketinantys kartu ir išeiti“.
Tokią taikos įtvirtinimo misijoje Afganistane dalyvaujančių valstybių poziciją lemia kelios priežastys. Pirmiausia tai akivaizdus sąjungininkų negebėjimas pažaboti Talibano kovotojus, rengiančius išpuolius prieš ISAF pajėgas, Afganistano valdžios institucijas bei šalies politinius lyderius ir ilgainiui galinčius imti aktyviai siekti nuversto Talibano režimo grąžinimo į valdžią. Remiantis įvairiais Afganistano analitikų tinklo (TheAfghanistan Analysts Network) pranešimais, JAV vadovaujama misija Afganistane, tikėtina, pagražina pranešimus apie sėkmingus savo reidus prieš talibų kovotojus. Be to, pasak šaltinio, nors JAV politinė ir karinė valdžia tikina, kad įspraudė talibų kovotojus į kampą ir sėkmingai derasi, bandydama juos įtikinti visiškai sudėti ginklus, pietinėse ir rytinėse Afganistano provincijose vis daugiau vietovių kontroliuoja talibai.
Kita vertus, negali nekristi į akis ir pastaruoju metu vis įžūlesni talibų kovotojų išpuoliai. Remiantis įvairiais pranešimais, šių metų birželio 28 d. naktį aštuoniems talibų mirtininkams ir kovotojams įsiveržus į Kabulo viešbutį „Intercontinental“ užvirė penkias valandas trukęs mūšis su Afganistano saugumo pajėgų kariais. Rugsėjo 13 d. surengtas talibų išpuolis Kabule, virtęs 20 valandų trukusia JAV ambasados ir NATO būstinės apsiaustimi. Rugsėjo 20 d. per galingą sprogimą Kabule savo namuose žuvo buvęs Afganistano prezidentas Burnahuddinas Rabbani, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais vadovavęs Aukštajai susitaikymo tarybai (institucijai, turinčiai padėti užmegzti dialogą tarp kovojančių Afganistano partijų ir grupuočių, taip pat – tarp vyriausybės ir Talibano). Pasak naujienų portalo „WorldNetDaily.com“ apžvalgininko Paulo E. Vallely, JAV Kovos su maištininkais strategija (Counterinsurgency strategy), iki šiol taikoma ir Afganistane, nepateisino lūkesčių. Sąjungininkams ir toliau nepajėgiant pažaboti talibų sukilėlių, Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų karių išvedimas iš Afganistano, pasak autoriaus, gali užtrukti gerokai ilgiau, nei šiuo metu planuojama.
Dar vienas opus klausimas – Afganistano nacionalinio saugumo pajėgų (ANSP) pasirengimas 2014 metais perimti saugumo šalyje užtikrinimo funkciją. Remiantis portalu http://www.globalsecurity.org/, iki 2014 m. ANSP turėtų gerokai padidėti. Afganistano nacionalinė armija turėtų išaugti nuo 164 tūkst. (2011 m. gegužės duomenimis) iki 260 tūkst. karių 2014 m. pabaigoje, Afganistano nacionalinė policija – nuo 126 tūkst. (2011 m. gegužės duomenimis) iki 160 tūkst. pareigūnų 2014 m. pabaigoje. Vis dėlto, pasak naujienų portalo http://www.cnsnews.com/ apžvalgininkų, ANSP komplektuojamos iš „konvejerio principu“ ruošiamų neretai menkai raštingų afganistaniečių, įvairiai vertinančių galimą nuversto Talibano režimo grįžimą į valdžią Afganistane. Dar vienu žibalo šliūkšniu į ugnį galima laikyti praėjusių metų pabaigoje nuskambėjusį Afganistano vidaus reikalų viceministro Abdulo Hadi Khalido pareiškimą. Pareigūno teigimu, kad ANSP galėtų tinkamai vykdyti visas joms numatytas užduotis, būtina sukurti Afganistano sienos apsaugos ir kelias kitas sukarintas struktūras, pačias ANSP būtina tinkamai aprūpinti ir apginkluoti. Generolo teigimu, šiam tikslui pasiekti reikia dar bent devynerių metų. Taigi, jei NATO mokymo misijai Afganistane iki 2014 m. ir pavyktų parengti Afganistano nacionalinio saugumo pajėgoms reikiamą karių bei policininkų skaičių, mažai tikėtina, kad jos jau 2015 m. būtų pajėgios savarankiškai užtikrinti saugumą šioje valstybėje. Sąjungininkų pajėgos greičiausiai turės likti Afganistane ir po 2014 m. gruodžio 31 dienos. Žinoma, iki 2014 m. pabaigos ir vėliau Afganistane gali gerokai sumažėti Aljanso karių skaičius, gali pakisti sąjungininkų pajėgoms tenkančios užduotys (pavyzdžiui, į pirmuosius kovos su talibų kovotojais ešelonus gali būti perkelti ANSP kariai ir policijos pareigūnai, sąjungininkų kariams atliekant tik remiančių pajėgų funkcijas) ir t. t. Vis dėlto visiško Aljanso ir jo sąjungininkų karių išvedimo iš Afganistano iki 2015 m. pradžios tikėtis neverta.
Pasak JAV gynybinės informacijos paslaugų grupės „IHS Jane's“ vyresniojo konsultanto Terry Pattaro, Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų buvimo Afganistane klausimas tampa vis keblesnis. Viena vertus, Vakarų valstybėms vis dar kyla didelių abejonių, ar Afganistano vyriausybė galėtų užtikrinti stabilumą išvedus užsieniečius karius. Kita vertus, „lieka vis mažiau laiko palikti Afganistaną tokį, kuris pateisintų laiką, pinigus ir gyvybes, paaukotas plečiant šią misiją iš kovos su terorizmu į valstybės kūrimą“. Tad kol kas nežinia, kada tiksliai iš Afganistano galės pasitraukti visi ISAF kariai ir kokių priemonių turės būti imtasi, kad šalis vėl nenugrimztų į pilietinį karą.
Galiausiai dar viena kliūtis, galinti užtęsti NATO ir sąjungininkų karių išvedimą iš Afganistano – aktyvus Rusijos ir Centrinės Azijos valstybių priešinimasis šiam procesui. Tiek Rusijai, tiek Centrinės Azijos valstybėms labai svarbu, kad talibai negrįžtų į valdžią Afganistane. Šią prielaidą patvirtina praėjusių metų sausio 12 d. JAV dienraštyje „The New York Times“ išspausdintas nuolatinio Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino ir buvusio SSRS karinio kontingento Afganistane vado generolo Boriso Gromovo straipsnis „Rusijos patarimas dėl Afganistano“. Jame teigiama, kad Rusija primygtinai ragina NATO palikti savo karius šioje šalyje tol, kol bus užtikrintos būtinos sąlygos stabiliai veikti vietos valdžios institucijoms, gebančioms savarankiškai stabdyti radikaliąsias jėgas ir kontroliuoti visą šalies teritoriją. Straipsnyje taip pat pažymima, kad Rusija ruošia Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos greitojo reagavimo pajėgas – Rusijos ir jos sąjungininkių, įskaitant Centrinės Azijos valstybes, elitinių pajėgų operacijų junginį – tam atvejui, jei NATO Afganistane patirtų fiasko.
Jokia paslaptis, kad iki stabilios valstybinės santvarkos Afganistanui dar toli. Kaip minėta, talibų kovotojų, atmetančių bet kokias derybas su Vakarų valstybių įgaliotiniais dėl šalies ateities, išpuoliai Afganistane vis dažnesni ir įžūlesni. Afganistano nacionalinio saugumo pajėgos, turinčios ilgainiui perimti ir savarankiškai užtikrinti saugumą šalyje, tebėra prastai parengtos ir aprūpintos. Stabilizuoti padėtį Afganistane taip pat trukdo gentiniais saitais paremta visuomeninė santvarka, leidžianti šaknytis korupcijai net pačiuose aukščiausiuose šios valstybės valdžios sluoksniuose, ir t. t. Tokiame kontekste savo strateginių interesų Pietryčių ir Centrinėje Azijoje turinčiai Rusijai labai svarbu, kad Aljanso ir jo sąjungininkų pajėgos Afganistane liktų ir po 2014 m. gruodžio 31 dienos. Todėl neatmestina, kad jau greitu metu „didžioji meška“ ceteris paribus imsis įvairių jai prieinamų politinių ir diplomatinių priemonių, kad sutrukdytų sąjungininkų karių išvedimą iš Afganistano.
Taigi per dešimtmetį maždaug 1800 JAV bei daugiau kaip 750 Europos valstybių karių ir apytikriai 11 tūkst. civilių gyvybių nusinešęs konfliktas Afganistane vargu ar greitu metu baigsis. Tarptautinei bendruomenei ir toliau nepajėgiant susidoroti su išvardytais iššūkiais, šis konfliktas, vis dažniau gretinamas su 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karine nesėkme Afganistane, gali dar gerokai užsitęsti. Pateikti argumentai taip pat leidžia spėti, kad tarptautinė bendruomenė 2014 m. pabaigoje bus priversta pratęsti Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų mandatą Afganistane. Tai neabejotinai pareikalaus didelių papildomų Aljanso narių ir jo sąjungininkų finansinių investicijų ir, deja, naujų karo aukų.
