Šeštadienį Sąjūdžio pirmeiviai Vilniaus akademiniame dramos teatre paminėjo prieš dvidešimt metų Vilniaus sporto rūmuose įvykusį Sąjūdžio suvažiavimą. Tai buvo įvykis, kuris per dvi dienas pakeitė nelaisvės metais įbaugintą ir pasitikėjimo savimi nustojusią Lietuvą.
Tai pergyvenusieji gerai prisimena: kolūkiečiai, net karvių melžti eidami, nešėsi į laukus radijo aparatus, kad nepraleistų tiesiogine transliacija perduodamų kalbų – viena už kitą drąsesnių, viltingesnių, kupinų tikėjimo, kad tauta ir valstybė gali prisikelti. Žmonės įtikėjo ir žodis tapo kūnu – nepraėjo nė dveji metai, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę.
Prisiminti yra ką: sukurta nepriklausoma valstybė, būta herojiškų, pasididžiavimo vertų kovos už laisvę epizodų, net ir aukų sudėta, parodyta ryžto, pasiaukojimo, tikėjimo tautos prisikėlimu ir šalies ateitimi. Jei anuomet būtų kas paklausę, ar tikite, jog po dvidešimties metų Lietuva bus NATO ir Europos Sąjungos narė, vargu ar daug būtų atsiradę sąjūdiečių (nekalbant jau apie kitus), kurie tokias viltis nebūtų palaikę svaičiojimu. O nepaneigiamas faktas šiandien yra tas, kad politiškai Lietuva (ir Lietuva su Vilnium bei Klaipėda!) šiandien yra turbūt saugiausia negu bet kada per jos tūkstantmetę istoriją.
Išeitų, kad Sąjūdžio tikslas pasiektas, atkurta sava valstybė, kuri yra saugi?
Štai čia ir yra antroji šio medalio pusė. Prieš dvidešimt metų nė blogiausiame sapne turbūt nesisapnavo, jog nepriklausoma tapusi Lietuvos valstybė galėtų būti taip susvetimėjusi, tokia nejautri ir tokia neteisinga savo pačios vaikams, jos piliečiams. Didžiausi pavojai, kurie graso Lietuvai, šiuo metu kyla ne iš išorės, bet iš vidaus: grėsmingai didėjanti socialinė atskirtis, visuomenės nusivylimas valdžios pajėgumu laiduoti teisingumą, visuomenei neatskaitingų jėgų įsigalėjimas šalies valdymo grandyse, demoralizuojanti valstybės nejautra savai kultūrai ir istoriniam paveldui, pagaliau išplitusi korupcija, nusivylimas demokratija, didžiausia tarp ES šalių emigracija, desperatiškas nihilizmas, visuomenės demoralizacija ir radikalizacija.
Ir tai tampa jau ne vien vidaus problemomis. Nepajėgdama deramai tvarkytis namuose, Lietuva desperatiškai bando vykdyti hiperaktyvią užsienio politiką, kurią gana taikliai apibūdino britų užsienio politikos ekspertai: „atsižvelgiant į šalies dydį ir ribotus išteklius, kartais per daug aktyvi Lietuvos užsienio politika yra paprasčiausiai perdėm ambicinga“. Pastarasis prezidentų Adamkaus ir Kačinskio pareiškimas, nuo kurio atsiribojo ir Lenkijos vyriausybė, nekalbant jau apie Europos Sąjungos valstybių tylą, liudija, kad mūsų užsienio politikos kryptis palaipsniui įgyja vis daugiau marginalinių bruožų.
Logiškai paklausite: o kuo gi čia dėtas Sąjūdis? O Sąjūdis čia dėtas tuo, kad jis, kaip reformas žadėjusi politinė jėga, savo istorinių įsipareigojimų, mano įsitikinimu, iki galo neatliko. Dar daugiau. Visuomenė, skendėjusi socialinėje neteisybėje, patikėjusi Sąjūdžiu ir dėjusi į jį milžiniškas viltis, nepriklausomoje valstybėje, faktiškai, liko palikta likimo valiai. Nusivylimas juo didesnis, kai paaiškėjo, jog sava, lietuviška valdžia, ne vienu atveju ne ką geresnė nei svetimas botagas.
Sąjūdžio „moralinė erozija“, apie kurią savo knygoje „Su Sąjūdžiu, už Lietuvą!“ rašo buvęs šio judėjimo sekretorius Virgilijus Čepaitis, daugiausiai žalos, mano nuomone, padarė mūsų politinės kultūros raidai. Politinė kultūra nesusikuria deklaracijų būdu, tai per kartų kartas užsitęsiančio augimo ir brendimo pasekmė. Ir „vargas tai politinei sistemai, kurios nejungia pakankamai vieninga politinė kultūra. Tokia sistema tampa nepajėgi pilnai tarnauti žmogui ekonominiu ar kultūriniu progresu bei gerove“, – sako politologas Vytautas Vardys (1924-1993).
Su didžiule persvara laimėjęs rinkimus prieš Komunistų partiją, vos per dvejus metus Sąjūdis sugebėjo prarasti daugumą parlamente, tarpusavyje beviltiškai susikivirčyti, visuomenės akyse iššvaistyti politinį kapitalą ir triuškinamai pralaimėti 1992-ųjų metų rinkimus.
Jei čia kalti tik „runkeliai“ ar net užsislėpę „nepriklausomybės priešai“, kaip nepagarbiai apie Lietuvos žmones kartais atsiliepia kai kurie politikai, kas gi tuomet balsavo 1991 metų vasario 9-osios apklausoje, kurioje dalyvavo beveik 85 procentai turinčių teisę balsuoti gyventojų, o per 90 procentų iš jų pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę?
„Nėra blogų pulkų, yra tik blogų pulkininkų“, – yra sakęs prieškario Lietuvos sociologas Pranas Dielininkaitis.
Andriaus Kubiliaus vadovaujamam sąjūdininkų pulkui rinkėjai dar kartą patikėjo valstybės vairą. Ar pasiseks būsimajam premjerui įrodyti, kad ir sąjūdininkai gali būti „geri pulkininkai“? Iššūkis – istorinis.
