Žvelgiant į pasaulines – JAV ar Europos kardiologų asociacijų – rekomendacijas, išvysime kaip prioritetą siūlomus vartoti liesesnius pieno produktus. Naujienų portalo tv3.lt kalbintas gydytojas dietologas neneigė, kad taip teigti nėra pagrindo. Vis tik kartu jis įžvelgė ir kiek netiesos.
Kaltinimai riebiems pieno produktams – nepelnyti
Kiek yra tiesa, kad liesesni pieno produktai išimtinai sveikesni?
Jei žiūrėsime į visą mūsų mitybos piramidę, kuria daug kas mėgsta vadovautis, pamatysime, kad rekomenduojamas riebalų šaltinis yra augalinės kilmės maistas. Jei kalbame apie gyvūninės kilmės maistą – ar tai yra pieno produktai, ar mėsa, – rekomenduojama liesesnė alternatyva tam, kad būtų išvengta „blogojo“ cholesterolio padidėjimo, svorio augimo ir t.t.
Tame yra tiesos, kad geresnė alternatyva yra augalinės kilmės maistas. Bet tame kartu yra ir šiek tiek melo. Nes jei žiūrėsime į studijas, asociacijas tarp riebesnių produktų suvartojimo, ypač tokių kaip varškė arba sūris, pamatysime atvirkštinę koreliaciją – kuo žmonės dažniau vartodavo riebesnius pieno produktus (nekalbant apie gryną pieną), tuo buvo mažesnė ir glikemijos sutrikimo, ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.
Taigi viskas susiveda į tai, apie kokią populiaciją kalbame. Jei apie tuos, kurie turi padidėjusį cholesterolį arba lipidų apykaitos problemų, galbūt jiems kažkuriuo laikotarpiu liesesni pieno produktai ir būtų geresnė alternatyva. Jei kalbėsime apie bendrą populiaciją, viskas priklausys nuo to, kiek bendrai žmogus per dieną suvartoja sočiųjų riebalų rūgščių.
Jei pieno produktai yra tie, iš kurių žmogus gauna didžiąją dalį sočiųjų riebalų rūgščių, tegu jis būna, bet jei paimsime žmogų, kuris valgo riebesnę mėsą ir dar vartoja riebią varškę, sūrį, yra tikimybė ir didesnė rizika, kad sočiųjų riebalų perteklius iš gyvūninės kilmės maisto produktų gali duoti daugiau žalos nei naudos, jei bus viršytas limitas. O tą padaryti labai lengva.
Taigi viskas susiveda į kiekį ir tai, ką dar valgome šalia?
Taip, sveikumą šioje vietoje tikriausiai nulems pats kiekis. Visi akcentuoja saiką, bet jis yra labai individualus dalykas – kas yra saikas vienam, nebus kitam. Todėl aš esu už kuo natūralesnį maisto produktą, tačiau jei žmogus nori viską valgyti kuo natūraliau, turi įvertinti, kokiais kiekiais tą gali suvalgyti ir ką valgo šalia.
Kodėl, pavyzdžiui, yra sukurti makaronai be kalorijų – nes žmogus mėgsta suvalgyti daug makaronų, jam norisi tuo pasimėgauti be sąžinės graužaties. Kodėl yra tokie produktai kaip low fat sūris ir panašiai – nes žmogus nori ne trupinėlį užberti, o daug, tuos plastiko skonio makaronus paskandinti sūrio pakaitale. Taigi visur yra žmogaus emocija, dalis tų produktų yra pagaminti, kad nuslopintų tam tikras žmogaus emocijas ir jis pradeda tuo naudotis.
Taip pat yra su saldikliais – jie yra labai naudingi tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, žmogui, kuris kovoja su nutukimu. Bet vėliau pradedama piktnaudžiauti – valgo mėsainį ir užgeria kokakola zero, tai logikos nulis. Tad visur yra geroji dalis nuriebintuose produktuose, tačiau žmonės paprasčiausiai juos sugretina su paprastu maistu ir tada turime bet kokią mitybą.
Tad riebūs produktai kaltinami nepelnytai kaip sukeliantys įvairias ligas?
Taip, į viską svarbu žiūrėti kompleksiškai – tą padaro gi pats žmogus, o ne produktas. Yra genetiškai cholesteroliui, sotiesiems riebalams imlesni žmonės, bet tada reikia pasitikrinti – daryti kontrolinius tyrimus. Tada matai, kiek gerai gali toleruoti tuos pačius riebesnius pieno produktus. Tuo metu žmonės mėgsta radikaliai būriuotis į vieną ar kitą pusę, bet pamiršta žiūrėti, kas tinka jam. Vadovaujamės rekomendacijomis, bet neindividualizuojame tam tikrų maisto produktų pasirinkimo ir savo paties poreikių, nematome visumos.
Produktas netampa blogesniu pašalinus riebumą
Kas įvyksta su produktu pašalinant jo riebumą, ar kaip nors pasikeičia jo maistinė vertė?
Nieko blogo su produktu neatsitinka. Kažkas sakytų, kad su riebalais išimami vitaminai, mineralai ar gamintojai prideda krakmolo į varškę, tai jei buvo pridėta, tai turėtų atsispindėti sudėtyje. Kita vertus, žmonės dėdami į krepšelį daktarišką ar vytintą dešrą net neskaito jos sudėties, nes gi „visada valgiau, tai kam skaityti sudėtį“. Jei išimsime riebalus, kažkas gali sakyti, kad galima netekti riebaluose tirpių vitaminų, bet šitaip nėra. Tiek vitamino A, tiek D išlieka tie patys kiekiai.
Nuriebinimo metu išimami tik riebalai, taigi produktas dėl to labai nenukenčia ir netampa mažiau maistingas, tik yra mažesnio riebumo. Tai dėl to nereikėtų išgyventi. Juo labiau kokį pieno produktą bepaimtume, jis valgomas su kažkuo ir nėra blogas. Bet jei tai yra užpilas ant makaronų, tada tai yra blogai. Tad produkto negalime vertinti izoliuotai, nes niekas jo izoliuotai nevalgo, vertinkime produktų kombinaciją ir visų produktų sumą, kuriuos suvalgėme per dieną.
Ar sutinkate daug pacientų, kurie įsitikinę, kad riebių pieno produktų vartoti šiukštu negalima arba priešingai – be jų negali gyventi?
Tikrai tenka. Jei matau, kad žmogus mėgsta daug jų suvalgyti, tada tenka rinktis liesesnius produktus. Jei nėra poreikio, kad to produkto reikia daug, galime valgyti ir natūralesnius variantus, viskas priklauso nuo sveikatos būklės. O pasiaiškinti, vartoti ar ne, visada reikia. Nes, pavyzdžiui, būna, žmogus turi klaidingų įsitikinimų – sako, kad vartoja daug datulių, bet pridėtinio cukraus nevalgo (šypteli).
Ar sveika visai atsisakyti pieno produktų?
Dalis žmonių šiandien pasirenka visai atsisakyti pieno produktų. Ką manote apie tai?
Ar žmogus kažką praranda atsisakęs pieno produktų? Ne, viską, ko turi pieno produktai, galima kompensuoti su kitu maistu. Jei žmogui šie produktai netinka dėl alergijų, netoleravimo ar individualių poreikių, jis tikrai gali jų nevalgyti ir rasti jiems geras alternatyvas kituose maisto produktuose. Pavyzdžiui, baltymų yra mėsoje, žuvyje, kiaušinyje, nekalbant apie visus augalinius produktus – ankštines daržoves, sojos pupeles ir t.t.
Tas pats vitaminas D, kurio piene gali būti daug, jį galime gauti iš kiaušinių, kepenėlių. Tai bus žymiai maistingesnis variantas, tik čia blogybė, kad žmonės mėgsta valgyti kiaušinienę su spirgučiais ir kepenėles grietinėlės padaže, tai čia kita bėda, jau kultūrinis dalykas. Bet turime tikrai geresnius ir galbūt mūsų kultūrai artimesnius tiek baltymų, tiek vitaminų šaltinius, kuriais galime kompensuoti pieno produktus.
Retai esu susidūręs su atvejais, kad nerasčiau pacientui alternatyvos ar pakaitalo tam tikriems mikroelementams ar kitoms medžiagoms, kurios yra pieno produkte.
Dabar itin populiarėja augalinis pienas. Tai – tik pieno imitacija?
Tai nėra pienas, o tik baltos konsistencijos gaminys, imitacija žmonėms, kurie nevartoja pieno produktų. Jei ir matysime kažkokią naudą, nebent iš to, kad buvo kažkuo praturtintas dirbtiniu būdu, bet daugiau niekuo. Tai yra ne pienas, o į jį panašus gaminys. Tai nėra blogai, bet tai neutralus dalykas, augalinis gėrimas.
Kokie pieno produktai sveikiausi?
Kurie pieno produktai, jei žmogus juos toleruoja, sveikatai palankesni?
Vienas geriausių variantų yra kefyras, rūgpienis, dėl savo probiotinių savybių kefyras labai gerai gydo ir skrandžio gleivinę. Tai visai nebloga alternatyva žmonėms, kurie turi virškinamojo trakto problemų, tad mažais kiekiais įtraukti kefyrą į savo mitybą yra geras dalykas. Tada turime jogurtą, o tada jau visa kita – pagal individualų poreikį.
Ko, skaitant pieno produkto sudėtį, joje turėtų būti kuo mažiau?
Pirmoje vietoje turime žiūrėti, jei, pavyzdžiui, tai varškės produktas, tai kiek jame yra varškės, ar nėra pridėtinio cukraus. Jei 100 gramų jogurto yra 10 gramų pridėtinio cukraus, tai man nerūpi, jis „bio“, „eko“ ar bet koks kitoks, tai yra grynas cukrus mūsų organizmui. Ir jei po to nebėgsi 10 ar 15 km, nežinau, kam tas jogurtas tau skirtas.
Tas pats su sūriais – žiūrėkime, kiek ten yra kažkokio pieno ir sūrio mišinio, o kiek įdėta tikro pieno. Taigi perkame sūrį, o nesuprantame, kad ten kažkoks riebalų mišinys. Tas pats ir su grietine – vietoj gryno produkto gali būti riebalų mišinys. Taigi reikia skaityti etiketes. O kai yra avižiniai sausainiai, kur avižų yra vos 7 proc., tai pagalvoji, ką iš esmės perki.
Didžiausia prašymas žmonėms būtų neapsigauti išvydus užrašą „turintis daug baltymų“. Batonas irgi daug baltymų turi, bet jo nevalgome dėl baltymų. Toks užrašas yra dar vienas marketingo triukas, kaip galima patraukti pirkėjo akį. Dabar yra tokia mada: kur daug baltymų – tas sveika ir man nerūpi, kas ten dar yra įdėta.
Yra sakančių, kad grynas pienas – tinka tik vaikams, ar taip yra išties?
Yra sakančių, kad pienas ir jo produktai yra skirti tik vaikams dėl jame esančių imunoglobulinų, augimą skatinančių hormonų. Daug čia irgi yra ir dalinės mistikos, ir tiesioginių sąsajų su žmogaus sveikata. Galbūt galiu sakyti, kad pienui kaip produktui galiu rasti alternatyvą, tai gal jis nebūtiniausias produktas. Bet ar žmogus būtinai turi jo atsisakyti, pirmiausia vertinčiau toleravimą tiek virškinimo, tiek alergijos aspektu. Nes kazeinas yra vienas stipresnių alergenų žmogaus organizmui ir visada svarstyčiau to poreikį. Pieną įprastai žiūrint į naudą keisčiau į kefyrą, bet jei žmogus mėgsta gerti kavą su pienu, tai tegu jos išgeria ir nieko blogo neatsitiks.
Geriau visada pasikonsultuoti su specialistais?
Su specialistais pasitarti gerai, bet bent aš mėgstu išlaikyti kuo mažiau pažeistą žmogaus autonomiją, tokiu būdu jis kažkiek pradeda mąstyti, kodėl ir ką aš jam rekomenduoju ir skiriu. Nes kitaip atvejais, kai norima, kad kitas pasakytų, kaip daryti, prarandame savo „aš“. Ir toliau kai „tu pasakyk“ baigsis, žmogus paprasčiausiai grįš prie senų įpročių. Tai yra blogiausia išeitis.
Dėkoju už pokalbį.
