Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
paaiškėjo,dėl ko savukyno laidoje šis atlėpausis puolė ministrą Kreivį
Kai susiduri konkreciai su neteisybe lietuviu atzvilgiu VILNIAUS rajone,ir nezinai kur kreiptis. Darosi baisu del LIETUVOS valstybes ateites......
kaip smagu skaityti buvusio kauno dienos redaktoriaus straipsni, sekmes jam, puikus zurnalistas
Išvados:
1. Mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame gyvybiniai tautų išlikimo ir savo gyvenamos gyvybinės erdvės išsaugojimo interesai visiškai niekuo nesiskiria nuo tų pačių interesų 1939 m., ar 1918 m., ar dar seniau.
2. Lietuvos Valstybę sukūrė Lietuvių Tauta - tam, kad išsaugotų bei apgintų nuo kitų tautų ir valstybių savo esminius gyvybinius interesus.
Kam nepatinka šis teiginys, pasiskaitykite Lietuvos Konstituciją :).
3. Esminė ir pagrindinė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės paskirtis yra garantuoti Lietuvių kalbos ir Lietuvių Tautos išlikimą bei klestėjimą Lietuvių Tautos istorinėse-etninėse žemėse.
4. Viskas, kas kenkia šiems tikslams, yra nusikaltimas prieš Lietuvių Kalbą ir Lietuvių Tautą - tai yra Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės išdavystė, jei tai siūlo arba daro lietuvis arba Lietuvos Valstybės gyventojas. Jei tai siūlo arba daro kiti asmenys - jie yra atviri Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešai, siekiantys sunaikinti Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą ir lietuvišką Lietuvos Valstybę.
5. Jei šių principų atsisakoma, vadinasi nebelieka ir jokios prasmės toliau egzistuoti Nepriklausomai Lietuvos Valstybei - asmeninę ekonominę gerovę įmanoma pasiekti bet kur, bet kokioje valstybėje, ir tam Nepriklausoma Lietuvos Valstybė visiškai nebūtina.
P.S. Beje, tiems, kas taip myli Lenkiją ir sulenkėjusius lietuvius: pasidomėkite, kaip Lenkijoje po WW2 buvo išspręstos ten gyvenusių "tautinių mažumų" problemos (pvz., virš 7 milijonų vokiečių ir ukrainiečių, aš jau nekalbu apie lietuvius, gyvenančius žemėse, kurias Lenkija užgrobė iš Lietuvos 1920 m. ir aneksavo 1922 m.).
1. Mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame gyvybiniai tautų išlikimo ir savo gyvenamos gyvybinės erdvės išsaugojimo interesai visiškai niekuo nesiskiria nuo tų pačių interesų 1939 m., ar 1918 m., ar dar seniau.
2. Lietuvos Valstybę sukūrė Lietuvių Tauta - tam, kad išsaugotų bei apgintų nuo kitų tautų ir valstybių savo esminius gyvybinius interesus.
Kam nepatinka šis teiginys, pasiskaitykite Lietuvos Konstituciją :).
3. Esminė ir pagrindinė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės paskirtis yra garantuoti Lietuvių kalbos ir Lietuvių Tautos išlikimą bei klestėjimą Lietuvių Tautos istorinėse-etninėse žemėse.
4. Viskas, kas kenkia šiems tikslams, yra nusikaltimas prieš Lietuvių Kalbą ir Lietuvių Tautą - tai yra Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės išdavystė, jei tai siūlo arba daro lietuvis arba Lietuvos Valstybės gyventojas. Jei tai siūlo arba daro kiti asmenys - jie yra atviri Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešai, siekiantys sunaikinti Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą ir lietuvišką Lietuvos Valstybę.
5. Jei šių principų atsisakoma, vadinasi nebelieka ir jokios prasmės toliau egzistuoti Nepriklausomai Lietuvos Valstybei - asmeninę ekonominę gerovę įmanoma pasiekti bet kur, bet kokioje valstybėje, ir tam Nepriklausoma Lietuvos Valstybė visiškai nebūtina.
P.S. Beje, tiems, kas taip myli Lenkiją ir sulenkėjusius lietuvius: pasidomėkite, kaip Lenkijoje po WW2 buvo išspręstos ten gyvenusių "tautinių mažumų" problemos (pvz., virš 7 milijonų vokiečių ir ukrainiečių, aš jau nekalbu apie lietuvius, gyvenančius žemėse, kurias Lenkija užgrobė iš Lietuvos 1920 m. ir aneksavo 1922 m.).
Štai koks "paritetas":
Lenkiškos mokyklos Lietuvoje
Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų tautinės mažumos atstovai gali įgyti pilną išsilavinimą gimtąja kalba nuo pradinio iki aukštojo.
Vilniuje veikiantis Baltstogės universiteto filialas yra vienintelis Lenkijos aukštųjų mokyklų filialas užsienyje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 63 bendrojo lavinimo mokyklos lenkų mokymo kalba, dar 36 mokyklose yra klasės, kuriose ugdymas vyksta lenkų kalba.
Mokinių skaičius šiose mokyklose 1991-2009 m. padidėjo nuo 11 407 iki 15 064.
------------------------------- -------------
Lietuviškos mokyklos Lenkijoje
Lenkijoje liko tik 5 lietuviškos mokyklos ir dvi mišrios (2 vidurinės ir 5 pagrindinės).
Palyginti su 1998 metais, lietuviškų mokyklų skaičius Lenkijoje sumažėjo beveik perpus.
Kelis kartus klausiant, kiek gi Lenkijoje yra lietuviškų mokyklų, Lenkijos švietimo ministerijos sekretorė taip ir neatsakė. Ji paaiškino, kad užpernai Lenkijos teritorijoje buvo 10 pagrindinių tautinių mažumų mokyklų, 7 gimnazijos ir 1 licėjus.
Ji „nežinojo“, kad Seinų krašto lietuviams savo etninėse žemėse liko tik 7 mokyklos, iš jų 2 mišrios.
Skirtingai nuo Lietuvos lenkiškų mokyklų, 3 dalykai (istorija, geografija, lenkų kalba ir literatūra) jose visą laiką dėstomi valstybine kalba, mokomasi iš lenkiškų vadovėlių, Seinų savivaldybė pilnai išlaiko tik lenkiškas mokyklas.
Per 20 metų Lenkijoje lietuviškų švietimo įstaigų beveik trigubai sumažėjo, o Lietuvoje lenkiškų beveik trigubai padidėjo.
Lenkiškos mokyklos Lietuvoje
Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų tautinės mažumos atstovai gali įgyti pilną išsilavinimą gimtąja kalba nuo pradinio iki aukštojo.
Vilniuje veikiantis Baltstogės universiteto filialas yra vienintelis Lenkijos aukštųjų mokyklų filialas užsienyje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 63 bendrojo lavinimo mokyklos lenkų mokymo kalba, dar 36 mokyklose yra klasės, kuriose ugdymas vyksta lenkų kalba.
Mokinių skaičius šiose mokyklose 1991-2009 m. padidėjo nuo 11 407 iki 15 064.
------------------------------- -------------
Lietuviškos mokyklos Lenkijoje
Lenkijoje liko tik 5 lietuviškos mokyklos ir dvi mišrios (2 vidurinės ir 5 pagrindinės).
Palyginti su 1998 metais, lietuviškų mokyklų skaičius Lenkijoje sumažėjo beveik perpus.
Kelis kartus klausiant, kiek gi Lenkijoje yra lietuviškų mokyklų, Lenkijos švietimo ministerijos sekretorė taip ir neatsakė. Ji paaiškino, kad užpernai Lenkijos teritorijoje buvo 10 pagrindinių tautinių mažumų mokyklų, 7 gimnazijos ir 1 licėjus.
Ji „nežinojo“, kad Seinų krašto lietuviams savo etninėse žemėse liko tik 7 mokyklos, iš jų 2 mišrios.
Skirtingai nuo Lietuvos lenkiškų mokyklų, 3 dalykai (istorija, geografija, lenkų kalba ir literatūra) jose visą laiką dėstomi valstybine kalba, mokomasi iš lenkiškų vadovėlių, Seinų savivaldybė pilnai išlaiko tik lenkiškas mokyklas.
Per 20 metų Lenkijoje lietuviškų švietimo įstaigų beveik trigubai sumažėjo, o Lietuvoje lenkiškų beveik trigubai padidėjo.
Pariteto principas
Pirma - lenkų kilmės žmonių (kilusių iš tikrų lenkų) Lietuvoje praktiškai nėra - yra lietuvių kilmės, kalbantys slaviškai.
Antra - Lietuvoje yra virš 100 skirtingų tautybių atstovų, tai negi dabar kiekviename kaime, kur gyvena kokie rusai-starovierai, čigonai-romai ar kokie libaniečiai-arabai, pradėsime kabinti lenteles visom tom kalbom. Beje, tikrų lenkų privažiavo ir į Akmenę - tai jau ir ten kabinsime lenteles lenkiškai.
Tokie dalykai sprendžiami tik tarpvalstybinėmis sutartimis, griežtai atsižvelgiant į Valstybių interesus ir griežto pariteto principus.
Pavyzdžiui, Baltgudijoje gyvena apie 300 000 žmonių, laikančių save lenkais, bet ten net valdiškų mokyklų nėra nei vienos lenkų kalba, o ką jau kalbėti apie lenkiškus užrašus.
Lenkijoje irgi nėra nei paritetinio skaičiaus lietuviškų mokyklų (tai yra tiek pat, kiek yra lenkiškų Lietuvoje), nei jokių lietuviškų gatvių užrašų.
Parodykite nors vieną Lenkijos piliečio pasą, kuriame žmogaus pavardėje ir varde būtų lietuviškos raidės čęėįšųū :)
Apskritai, prieš rašant tokias nesąmones, pasiklauskite Lenkijoje gyvenančių lietuvių, kaip lenkai jais ir lietuvių kalba "rūpinasi".
Čia tik mes, lietuviai, taip nuolankiai sėdime po lenkų šovinistų padu ir nedrįstame pareikalauti absoliutaus pariteto visuose lenkų ir lietuvių tautiniuose santykiuose (pvz., lenkų ir lietuvių mokyklų, gatvių pavadinimų užrašų ir pan.).
Pvz., JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų.
Tačiau tik Lietuvoje yra 121 mokykla lenkų ugdomąja kalba, o Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Kitur valstybinių lenkų mokyklų iš viso nėra.
Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau leisti negali !!!
Tokių mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik LENKIŠKAI.
Lietuvai šitų lenkiškų (o ne lietuviškų, kaip turėtų būti pagal analogiją su Lenkija) valstybinių mokyklų išlaikymas kainuoja 80 milijonų litų per metus, tačiau Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje, nes Lenkija joms lėšų iš viso neskiria.
Kalbant tiesiai šviesiai - Lenkija nesilaiko jokio pariteto.
Lenteles lenkų kalba galėsime kabinti, kada Lietuva susigrąžins Lenkijos 1922 metais aneksuotą Pietų Lietuvą (Punską, Seinus, Suvalkus, Raigardą, Vygrius, Baltstogę, Augustavą...), o analogiškos lentelės lietuvių kalba kabės Varšuvoje (istorinėje jotvingių žemėje, slavų užgrobtoje) ir Krokuvoje.
Pirma - lenkų kilmės žmonių (kilusių iš tikrų lenkų) Lietuvoje praktiškai nėra - yra lietuvių kilmės, kalbantys slaviškai.
Antra - Lietuvoje yra virš 100 skirtingų tautybių atstovų, tai negi dabar kiekviename kaime, kur gyvena kokie rusai-starovierai, čigonai-romai ar kokie libaniečiai-arabai, pradėsime kabinti lenteles visom tom kalbom. Beje, tikrų lenkų privažiavo ir į Akmenę - tai jau ir ten kabinsime lenteles lenkiškai.
Tokie dalykai sprendžiami tik tarpvalstybinėmis sutartimis, griežtai atsižvelgiant į Valstybių interesus ir griežto pariteto principus.
Pavyzdžiui, Baltgudijoje gyvena apie 300 000 žmonių, laikančių save lenkais, bet ten net valdiškų mokyklų nėra nei vienos lenkų kalba, o ką jau kalbėti apie lenkiškus užrašus.
Lenkijoje irgi nėra nei paritetinio skaičiaus lietuviškų mokyklų (tai yra tiek pat, kiek yra lenkiškų Lietuvoje), nei jokių lietuviškų gatvių užrašų.
Parodykite nors vieną Lenkijos piliečio pasą, kuriame žmogaus pavardėje ir varde būtų lietuviškos raidės čęėįšųū :)
Apskritai, prieš rašant tokias nesąmones, pasiklauskite Lenkijoje gyvenančių lietuvių, kaip lenkai jais ir lietuvių kalba "rūpinasi".
Čia tik mes, lietuviai, taip nuolankiai sėdime po lenkų šovinistų padu ir nedrįstame pareikalauti absoliutaus pariteto visuose lenkų ir lietuvių tautiniuose santykiuose (pvz., lenkų ir lietuvių mokyklų, gatvių pavadinimų užrašų ir pan.).
Pvz., JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų.
Tačiau tik Lietuvoje yra 121 mokykla lenkų ugdomąja kalba, o Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Kitur valstybinių lenkų mokyklų iš viso nėra.
Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau leisti negali !!!
Tokių mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik LENKIŠKAI.
Lietuvai šitų lenkiškų (o ne lietuviškų, kaip turėtų būti pagal analogiją su Lenkija) valstybinių mokyklų išlaikymas kainuoja 80 milijonų litų per metus, tačiau Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje, nes Lenkija joms lėšų iš viso neskiria.
Kalbant tiesiai šviesiai - Lenkija nesilaiko jokio pariteto.
Lenteles lenkų kalba galėsime kabinti, kada Lietuva susigrąžins Lenkijos 1922 metais aneksuotą Pietų Lietuvą (Punską, Seinus, Suvalkus, Raigardą, Vygrius, Baltstogę, Augustavą...), o analogiškos lentelės lietuvių kalba kabės Varšuvoje (istorinėje jotvingių žemėje, slavų užgrobtoje) ir Krokuvoje.
(Karibarto pateikta informacija)
Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio
Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę sąmonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai.
Tie, kurie save laikė lenkais, atsidūrė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją. Tuo pasinaudojo apie 200 tūkst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių.
Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją.
Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis.
Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą.
Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas, Švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta čigonė Višnevskaja), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis).
Jie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas. Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos. Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje - Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose.
Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais.
Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime.
Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje - tik Mistūnų ir Gėlūnų pradinės.
Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos.
Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose.
Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas.
Iš Lvovo į Vilnių perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija.
Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti vieną kita lietuvišką mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko.
Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grasino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan.
Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie ęsą ir turi likti lenkais.
Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.
Daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos.
Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėmis, naminiai tautiniai audiniai, rankšluošciai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos.
Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių. Juk čia, o ne kur kitur buvo lietuvių tautos ir valstybės lopšys. Išvada: Vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.
Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio
Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę sąmonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai.
Tie, kurie save laikė lenkais, atsidūrė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją. Tuo pasinaudojo apie 200 tūkst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių.
Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją.
Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis.
Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą.
Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas, Švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta čigonė Višnevskaja), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis).
Jie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas. Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos. Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje - Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose.
Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais.
Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime.
Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje - tik Mistūnų ir Gėlūnų pradinės.
Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos.
Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose.
Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas.
Iš Lvovo į Vilnių perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija.
Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti vieną kita lietuvišką mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko.
Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grasino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan.
Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie ęsą ir turi likti lenkais.
Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.
Daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos.
Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėmis, naminiai tautiniai audiniai, rankšluošciai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos.
Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių. Juk čia, o ne kur kitur buvo lietuvių tautos ir valstybės lopšys. Išvada: Vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.
Kokia buvo kalbinė padėtis Vilniaus vyskupijoje liudija 1857 m. klebonų ataskaitos.
Šios medžiagos rinkimą inicijavo akademikas P. Keppenas.
138 tokias Vilniaus gubernijos parapijų anketas 1916 m. Peterburge Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne rado kunigas Mykolas Krupavičius ir tuos duomenis paskelbė 1919 m. (Medžiaga etnografinėms mūsų sienoms nustatyti / Lietuva, 1919 m., Nr. 100 - 101).
Klebonai patvirtino ne tik viso Švenčionių dekanato, bet ir daugumos Svyrių dekanato lietuviškumą.
Vilniaus mieste, pasak klebonų, iš dalies lietuviškomis buvo Šv. Jono, Šv. Rapolo, Bernardinų ir Šv. Petro ir Povilo parapijos. Šio miesto vicedekanui dar buvo pavaldžios 8 užmiesčio parapijos.
Iš jų Nemenčinės parapijoje "lenkų" rasta tik 114 (kiti kalbantys lietuviškai arba "po prostu"). Verkių (Kalvarijų) parapijoje rasti 365 lietuviai. Apie Sudervės ir Dūkštų parapijas 1857 m. duomenų nėra (be abejo, mišrios - daug lietuvių). Mišrios buvo Maišiagalos (1093 lietuviai), Musninkų ir Kernavės (979 lietuviai) parapijos, Čiobiškio parapija grynai lietuviška.
Sensacingi buvo klebonų pranešimai iš Vilniaus apskrities dekanato parapijų.
Grynai lietuviškomis buvo Turgelių, Šumsko, Rukainių, Tabariškių, Rudaminos, Lavoriškių ir Mikailiškių parapijos, o mišriomis - Gervėčių ir Bistryčios parapijos. *
* Vytautas Merkys. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798 - 1918 m. Vilnius, 2006 m. (leidykla "Versus aureus").
Šios medžiagos rinkimą inicijavo akademikas P. Keppenas.
138 tokias Vilniaus gubernijos parapijų anketas 1916 m. Peterburge Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne rado kunigas Mykolas Krupavičius ir tuos duomenis paskelbė 1919 m. (Medžiaga etnografinėms mūsų sienoms nustatyti / Lietuva, 1919 m., Nr. 100 - 101).
Klebonai patvirtino ne tik viso Švenčionių dekanato, bet ir daugumos Svyrių dekanato lietuviškumą.
Vilniaus mieste, pasak klebonų, iš dalies lietuviškomis buvo Šv. Jono, Šv. Rapolo, Bernardinų ir Šv. Petro ir Povilo parapijos. Šio miesto vicedekanui dar buvo pavaldžios 8 užmiesčio parapijos.
Iš jų Nemenčinės parapijoje "lenkų" rasta tik 114 (kiti kalbantys lietuviškai arba "po prostu"). Verkių (Kalvarijų) parapijoje rasti 365 lietuviai. Apie Sudervės ir Dūkštų parapijas 1857 m. duomenų nėra (be abejo, mišrios - daug lietuvių). Mišrios buvo Maišiagalos (1093 lietuviai), Musninkų ir Kernavės (979 lietuviai) parapijos, Čiobiškio parapija grynai lietuviška.
Sensacingi buvo klebonų pranešimai iš Vilniaus apskrities dekanato parapijų.
Grynai lietuviškomis buvo Turgelių, Šumsko, Rukainių, Tabariškių, Rudaminos, Lavoriškių ir Mikailiškių parapijos, o mišriomis - Gervėčių ir Bistryčios parapijos. *
* Vytautas Merkys. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798 - 1918 m. Vilnius, 2006 m. (leidykla "Versus aureus").
Faktai
1828-1878 metais Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Lavoriškių, Rudaminos, Juodšilių, Medininkų, Šalčininkų, Eišiškių, Nemėžio, Baltosios Vokės, Rukainių, Lentvario, Dieveniškių, Jašiūnų, Kalvelių, Turgelių, Gardino, Lydos, Breslaujos, Ašmenos, Seinų, Suvalkų, Augustavo ir kitos apylinkės kalbėjo tik lietuviškai, vaikai ir moterys nemokėjo lenkiškai.
1923 m. Krokuvoje išleistos lenkų kalbos gramatikos žemėlapyje lenkų kalbos plotas arčiausiai Lietuvos pažymėtas tik dabartinėje Gardino srityje prie Nemuno (gerokai į pietus nuo Gardino) (Žr. Wilno I ziemia Wilenska, t.1, 1930, p. 229).
Tai liudija ir caro laikų gyventojų surašymo duomenys (Sankt Peterburgo 1840 – 1890 m gyventojų surašymų archyvai), kur visame šiame plote namų kalba nurodyta “lietuvių”, originalo kalba “litovskij” (dar nurodoma šiek tiek vartotos žydų kalbos). Jokių kitų vartotų kalbų nenurodoma.
Lietuviškai kalbėta iki Minsko, Balstogės, Karaliaučiaus ...
1828-1878 metais Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Lavoriškių, Rudaminos, Juodšilių, Medininkų, Šalčininkų, Eišiškių, Nemėžio, Baltosios Vokės, Rukainių, Lentvario, Dieveniškių, Jašiūnų, Kalvelių, Turgelių, Gardino, Lydos, Breslaujos, Ašmenos, Seinų, Suvalkų, Augustavo ir kitos apylinkės kalbėjo tik lietuviškai, vaikai ir moterys nemokėjo lenkiškai.
1923 m. Krokuvoje išleistos lenkų kalbos gramatikos žemėlapyje lenkų kalbos plotas arčiausiai Lietuvos pažymėtas tik dabartinėje Gardino srityje prie Nemuno (gerokai į pietus nuo Gardino) (Žr. Wilno I ziemia Wilenska, t.1, 1930, p. 229).
Tai liudija ir caro laikų gyventojų surašymo duomenys (Sankt Peterburgo 1840 – 1890 m gyventojų surašymų archyvai), kur visame šiame plote namų kalba nurodyta “lietuvių”, originalo kalba “litovskij” (dar nurodoma šiek tiek vartotos žydų kalbos). Jokių kitų vartotų kalbų nenurodoma.
Lietuviškai kalbėta iki Minsko, Balstogės, Karaliaučiaus ...
Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!
Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną.
Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
Trumpasis sąrašas
1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai, pietiniai galindai ir vakariniai jotvingiai.
2. Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etninės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas vis dar neišspręstas.
3. Lenkija 1430 metais pavogė Vytauto karališką karūną.
4. Masinė lietuvių polonizacija Lietuvos Valstybės žemėse XV - XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920 m. spalį ir Rytų Lietuvos okupacija 1920-1939 m.
6. Smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Rytų Lietuvoje 1920-1939 m.
7. Lietuvių ir prūsų kalbomis turi būti rašomi vieši užrašai visose istorinėse etninėse baltų (prūsų, galindų, jotvingių, lietuvių) žemėse, įskaitant Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijas.
Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną.
Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
Trumpasis sąrašas
1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai, pietiniai galindai ir vakariniai jotvingiai.
2. Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etninės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas vis dar neišspręstas.
3. Lenkija 1430 metais pavogė Vytauto karališką karūną.
4. Masinė lietuvių polonizacija Lietuvos Valstybės žemėse XV - XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920 m. spalį ir Rytų Lietuvos okupacija 1920-1939 m.
6. Smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Rytų Lietuvoje 1920-1939 m.
7. Lietuvių ir prūsų kalbomis turi būti rašomi vieši užrašai visose istorinėse etninėse baltų (prūsų, galindų, jotvingių, lietuvių) žemėse, įskaitant Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijas.
REKLAMA
REKLAMA
Ar reikia valstybėje valstybės?