Anądien po Vilnijos kaimus ir miestelius pasižmonėjęs vienas pakaunės gyventojas buvo tiesiog šokiruotas. „Pamaniau, gal netyčia peržengiau Lietuvos ir Lenkijos sieną bei atsidūriau kaimyninėje valstybėje. Gyvenviečių, gatvių pavadinimai, įvairios nuorodos užrašytos lenkiškai. Sutrikęs pasitikslinau sutikto žmogus ir išgirdau lenkiškai: „Ne, to jest Litva“, – pasakojo į redakciją užsukęs svečias.
Iš vieno lietuviškiausių miestų į sostinę atvykęs žmogus niekaip negalėjo suprasti, kodėl per dvidešimt nepriklausomybės metų kraštas visai netoli Vilniaus taip ir liko tarsi atsiskyręs nuo Lietuvos, iki šiol priešinasi valstybinei kalbai, šalies įstatymams ir jos tvarkai.
Ką jau kalbėti apie kaimus ir miestelius, jei kone Lietuvos sostinės viduryje įsikūrusioje Vilniaus rajono savivaldybėje visos iškabos prie tarnautojų kabinetų, darbuotojų sąrašai, kitokia informacija – lenkų kalba. Tiesa, daug kur dar užrašyta ir lietuviškai. Tačiau ar niekam nekilo klausimas, nuo kada Vilniaus rajono savivaldybėje įsigaliojo lenkų kalba arba dvikalbystė?
Kilo, ir pirmiausia Valstybinei kalbos inspekcijai. Tačiau jos kova su lenkiškais užrašais ofi cialioje Lietuvos valstybės vietos valdžios institucijoje, kaimuose ir miesteliuose panaši į Don Kichoto grumtynes su vėjo malūnais.
Kas kad inspekcija nubaudė šios savivaldybės administracijos direktorę Liuciną Kotlovską bauda už Valstybinės kalbos įstatymo nevykdymą. Manote nuo to kas pasikeitė? Nuobauda tuoj buvo apskųsta Vilniaus administraciniam teismui. Kai šis baudą paliko galioti, buvo sukurptas dar vienas skundas. Šį kartą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kol jis priims kokį nors sprendimą, lenkiški kaimų, gatvių ir kiti užrašai kaip buvo, taip ir liko.
Atrodytų, dėl ko čia bylinėtis. Įstatymas šiuo atveju arba vykdomas, arba nevykdomas. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybė net neketina nusileisti ir žada bylinėtis toliau. Dėl ko ir kur? Gal Konstituciniame Teisme ar Strasbūre? Vienas iš šio krašto išrinktas europarlamentaras nieko kito ir nedaro, kaip vis skundžia Lietuvą įvairioms institucijoms dėl tariamų mažumų teisių pažeidimų. Skaudžiausia, kad Vilniaus rajono savivaldybės veikėjai apsimeta net nesuprantantys, kuo jie nusižengia kabindami lenkiškus gatvių pavadinimus, įvairias lenteles su tokiais užrašais. Atsiverskite, ponai, šalies Konstituciją, Valstybinės kalbos įstatymą, pagaliau apsidairykite, kokioje valstybėje gyvenate – Lenkijoje ar Lietuvoje, ir daug kas galbūt atrodys kitaip.
Gal tuomet nereikės piktintis, kad Lietuvos piliečio pase lenkiškos pavardės rašomos lietuviškais rašmenimis, o ne lenkiškais, kad Lietuvoje veikiančiose ir iš visų šalies mokėtojų pinigų išlaikomose lenkų kalba dėstomose mokyklose bandoma išmokyti ir valstybinės lietuvių kalbos, kad Lietuvos teritorijoje nereikėtų kabinėti lentelių su lenkiškais gatvių ir miestelių pavadinimais ir skųstis, jog kitaip niekas nieko nesupranta.
Per dvidešimt metų Lietuvoje užaugo nauja karta, o kad ji Pietryčių Lietuvoje nesupranta ar nemoka kalbėti lietuviškai, apgailėtinos mūsų politikos pasekmė.
D. Britanijos ekonomikos savaitraščio apžvalgininkas Edvardas Lucasas dar visai neseniai mūsų šalį vadino neprognozuojama, o šiomis dienomis rimtu veidu pareiškė, kad Lietuvoje labai gera būti lenku. Tai turbūt vienintelė vieta pasaulyje, kur gali gauti visą išsilavinimą lenkiškai – nuo pradinės mokyklos iki universiteto.
Palyginkime lenkų padėtį Lietuvoje su jų padėtimi Baltarusijoje ar Ukrainoje. Ten vietos valdžios įstaigose, gatvėse niekas net nebando kabinti lentelių su lenkiškais užrašais, nesipiktina, kad nėra lenkiškų ne tik aukštųjų, bet ir vidurinių mokyklų, ir Briuseliui dėl to nesiskundžia.
Pagaliau galima palyginti Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų situaciją. Pamatysime, kuri svarstyklių lėkštė nusvers. Nė vienoje valstybėje, kad ir kokios gausios būtų tautinės mažumos, niekas nekuria valstybės valstybėje.
Tačiau mūsų politikai, tarsi fi gos lapu dangstydamiesi kažkokiais mistiniais Europos Sąjungos standartais, kosmopolitizmu, tyli. Taip patogiau, nes gali būti apkaltintas nacionalizmu, nepakantumu tautinei mažumai ar dar kuo nors. Pagaliau rinkimus keičia rinkimai, reikia ir šio krašto rinkėjų balsų, o ir su Pietų kaimyne, vis griežčiau keliančia savo reikalavimus Lietuvai, pyktis nesinori.
Todėl daug kas nustebo, kai šiomis dienomis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis atrėmė priekaištus dėl tautinės lenkų mažumos diskriminacijos Lietuvai palankiomis tarptautinėmis ataskaitomis. Jose Lietuva vadinama laisva šalimi, užtikrinančia politines ir pilietines teises. Ir ministras nepabijojo viešai prisipažinti, kad Seime balsuodamas dėl lenkiškų rašmenų naudojimo jis susilaikė, nes rėmėsi ekspertais, kurie įžvelgė prieštaravimą Konstitucijai.
„Kiekviena valstybė turi gyventi pagal savo Konstituciją“, – argumentuodamas savo apsisprendimą sakė ministras. Šventa teisybė, tik gaila, kad kai kas tai pamiršta ir bando išradinėti seniai išrastą dviratį.
