Praėjusį pirmadienį per nacionalinę televiziją transliuojamoje Edmundo Jakelaičio debatų laidoje „Forumas“ buvo diskutuojamas klausimas, ar reikia keisti Lietuvos valstybės vėliavą.
Tiesa, laidos metu klausimas buvo suformuluotas švelniau: ar reikia buvusiai LDK vėliavai, dabar turinčiai įstatymu apibrėžtą valstybės istorinės vėliavos statusą, suteikti iš esmės pagrindinės valstybės vėliavos rangą, paliekant (suteikiant) dabartinei valstybės vėliavai – lietuviškai trispalvei – tautinės ar nacionalinės vėliavos statusą. Būtent taip klausimą suformulavo istorikas, žymiausias Lietuvoje istorinės heraldikos tyrinėtojas, Valstybinės heraldikos komisijos pirmininkas Edmundas Rimša, jau seniai viešai išsakantis nuostatą, kad pagrindinė valstybės vėliava turi būti ta, kuri dabar vadinama istorine. Tiesą sakant, diskusija ir vyko ieškant argumentų šiai nuostatai pagrįsti. Iš visų diskusijos dalyvių tik Rimvydas Valatka laikėsi šios nuostatos atžvilgiu skeptiko pozicijų. Taip pat buvo pagarsinta ir nepritarianti valstybės vėliavos keitimui laidoje nedalyvavusio Vytauto Lansbergio nuomonė.
Nesigilindamas į laidos metu išsakytus argumentus, kuriais mėginta grįsti istorinės vėliavos oficialaus pripažinimo pagrindine valstybės vėliava (o tai konstitucinis ir referendumo reikalaujantis klausimas) naudą, pažymėsiu, kad, jei Lietuva lieka respublika, tai įvesti skirtį tarp valstybės ir nacionalinės (ar tautinės) vėliavų politiniu ir politologiniu požiūriais yra, švelniai tariant, nesusipratimas. Juk pagal LR Konstituciją valstybės suverenas yra tauta. Beje, tauta, kaip valstybės piliečių visuma, o ne tik kaip lietuvių tautybės gyventojai, kaip kad kai kam gali pasirodyti sprendžiant iš istorinio romantizmo stiliumi suformuluotos Konstitucijos preambulės teksto.
Minėta skirtis tarp valstybės ir nacionalinės vėliavų, jei ji būtų įtvirtinta ir Konstitucijoje, reikštų tautos ir valstybės atskirties įtvirtinimą bent jau konstitucinių valstybės simbolių lygmenyje. Kita vertus, tokiu atveju lietuviška trispalvė faktiškai virstų ne nacionaline tarptautine šio žodžio prasme vėliava, o tik geriausiu atveju lietuvių kaip etninės tautos vėliava... Skirtis tarp valstybės ir nacionalinės vėliavų gali būti istoriniu politiniu požiūriu pateisinama tik vienu atveju – jei Lietuvos valstybė vėl taptų monarchija.
Ką gi. Norėti atkurti, t.y. iš naujo kurti, monarchiją nėra draudžiama. Vadinamieji Valdovų rūmai jau baigiami atstatyti, ant jų ir pagal dabartinį Vėliavų įstatymą turės plevėsuoti istorinė vėliava, kandidatų į monarchus netrūktų, taip pat ir iš Gediminaičių palikuonių. Bet ir tie, kam rūpi monarchijos atkūrimas, turėtų pradėti ne nuo vėliavos...
Žinoma, valstybės vėliavą galima pakeisti ir neatkuriant monarchijos. Tai tautos valioje. Bet ar to reikia ? Lietuviškos trispalvės kaip valstybės vėliavos pakeitimas buvusios LDK vėliava neišvengiamai reikštų ir tam tikrą idėjinį simbolinį atsiribojimą nuo visos naujosios Lietuvos valstybės istorijos. Tai būtų, švelniai tariant, didesnė kvailystė nei vadinamųjų Valdovų rūmų atstatymo siejimas su tautos valstybingumo ir vienybės stiprinimu. Tiesą sakant, daugiau negu kvailystė... Šiaip ar taip, baigiami atstatyti Valdovų rūmai yra pastatas, kuris, tikėtina, bus prasmingai panaudotas.
Na, o tam, kad valstybės simbolių lygmeniu būtų įtvirtintas mūsų dabartinės valstybės ryšys su LDK istorija visiškai pakanka to, kad „Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme“ buvusios LDK vėliavai yra pripažintas valstybės istorinės vėliavos statusas. Kitas reikalas, kad šios vėliavos naudojimą reglamentuojantis įstatymo 10 straipsnis, mano galva, nėra tikęs, išduoda biurokratinį etatistinį jo sumanytojų mąstymą. Tiesa, gerai, kad numatyta, jog ši vėliava turi nuolat kabėti virš Lietuvos valdovų rūmų, Trakų pilyje bei Karo muziejaus skverelyje, Kaune, bet tautos nei šildo, nei šaldo, kad vasario 16 d. istorinė vėliava iškeliama prie Signatarų namų, kovo 11 d. ir gegužės 15 d. – prie Seimo rūmų, liepos 6 d. – prie Prezidentūros, liepos 15 d. – prie Krašto apsaugos ministerijos, o spalio 25 d. – Konstitucijos dieną kažkodėl ir prie Seimo ir prie Prezidentūros, ir prie Vyriausybės ir dar prie Konstitucinio Teismo rūmų.
Manau, daug prasmingiau ir paveikiau būtų šią vėliavą naudoti ne tik su senąja Lietuvos valstybe susijusių švenčių proga, bet daug platesniu mastu: pvz., iškeliant prie visų valstybės institucijų, taip pat savivaldybių bei seniūnijų, numatytose vietose organizuojant iškilmingas vėliavos pakėlimo ceremonijas. Tokiu atveju, manau, istorinė vėliava daug geriau atliks savo vaidmenį siejant dabartinę Lietuvą su senosios Lietuvos valstybės istorija ir kultūros paveldu, nei tapusi dabartinės Lietuvos pagrindine valstybės vėliava.
